Neseniai rašiau, kad Lietuvai reikia Migracijos ministerijos. Sulaukiau ir piktų „pastabų“. Žinoma, ne apie straipsnyje keliamą problemą, bet, kad biurokratų ir valdininkų turime per akis. Tačiau, kaip sako: „... ... o karavanas eina“. Tik žodis „karavanas“ jau nebetinka, nes per Europą eina lavina. Laikas suvokti, kad mūsų šalis taip pat yra Europa.
Ir Lietuva prakalbo, nes jau pernelyg akivaizdu, kad planuotieji 325 pabėgėliai Lietuvoje tik pradžia, bus tūkstančiai. O daugelis politikų staiga ėmė nuoširdžiai stebėtis (lyg būtų nežinoję) ketinimais uždaryti Migracijos departamentą.
Darbo partijos frakcija Seime parengė pluoštą įstatymų projektų steigti naują, su plačiais įgaliojimais ir pilna atsakomybe, departamentą prie Respublikos Vyriausybės. Tačiau bijau (taip, bijau), kad departamento dabar jau per maža, galvoti reikia apie ateitį.
Pernelyg akivaizdu, kad planuotieji 325 pabėgėliai Lietuvoje tik pradžia, bus tūkstančiai. O daugelis politikų staiga ėmė nuoširdžiai stebėtis (lyg būtų nežinoję) ketinimais uždaryti Migracijos departamentą.
Ritos Miliūtės LRT laidoje „Teisė žinoti“ (2015-08-31) išryškėjo daugiau problemų, nei buvo galima įsivaizduoti.
Pasirodo, valdžioje nėra absoliučiai jokio supratimo, kas mūsų laukia, o tuo pačiu ir jokio pasiruošimo. Problemų gniutulas tiek painus ir sudėtingas, kad spręsti reikėjo pradėti vakar. O mes ką? Primityvus stručių instinktas: panaikinsime departamentą ir problemos neliks. Vyriausybė po tokios laidos turėjo jau kitą dieną kviesti posėdį drauge su specialistais ir strateguoti.
Ne, to neįvyko. Premjeras, tarsi būtų tik grįžęs iš atostogų, aiškino, kad ruošiamasi 325 žmonių priėmimui. Nors praėjus kelioms dienoms jau sutiko, kad skaičius didės. Tačiau apie priemones nekalba. Beje, pasirodo, į Lietuvą atsivešti planuoja ne bet ką, o tik sirus ir tikriausiai katalikus, kuriuos atsirinks vadinamieji ryšių karininkai. Kaip kokiame turguje.
Skaičiai auga. Kai Lietuvai paskyrė 325 pabėgėlius, Europa manė priimsianti apie 60 tūkstančių, neseniai paskelbė, kad teks priimti 160 tūkstančių, paskui 200 tūkstančių, dabar, įvairiomis žiniomis, Europoje jų yra jau virš 300 tūkstančių. Nors Vokietija, teko girdėti, prašneko priglobsianti apie 800 tūkstančių pabėgėlių.
Nes Europa žino iš patirties, kad paskui pirmąsias bangas bus antrosios ir trečiosios. Pasak „The Economist“, 1990 m. Suomijoje gyveno 49 somaliečiai, dabar jų yra daugiau negu 16 000, o tai jau trečia skaičiumi tautinė mažuma po rusų ir estų. Net Davidas Cameronas, laimėjęs rinkimus pažadais griežtinti imigraciją, sutiko priimti tūkstančius pabėgėlių.
Taip, neatmestina, kad pabėgėlių invazija gerai organizuota akcija prieš Europą, kurios vadovai eilinį kartą tragiškai lėtai ir pavėluotai reaguoja į situaciją. Europos lyderių kalbos apie pabėgėlių srauto sustabdymą pačiose ištakose (Afrikoje, Artimuose Rytuose) kol kas lieka kalbomis.
Tačiau tai neturėtų trukdyti bent Lietuvos Vyriausybei realiai mąstyti, vertinti ir neapsimesti stručiais. Būtina skubiai, tiesiog karštligiškai ruoštis, tiksliau, kaip jau sakiau, reikėjo vakar. Ir turėti Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą strategiją. Kas ją rengs?
Neatmestina, kad pabėgėlių invazija yra gerai organizuota akcija prieš Europą, kurios vadovai eilinį kartą tragiškai lėtai ir pavėluotai reaguoja į situaciją.
Pasiklausius specialistų, kiek pabėgėlių priėmimas sukels psichologinių, socialinių, kultūrinių, religinių, integracinių, infrastruktūrinių problemų ir kaip sunkiai jos įveikiamos, imi suvokti, kad esame imigracinio cunamio pavojuje.
Ir vienintelis realus ir neatidėliotinas sprendimas – Migracijos ministerija su išskirtinai plataus spektro ir aukšto lygio specialistų kūrybingu kolektyvu.
Laikas prasitrinti akis ir suprasti, kad pasų ir vizų išrašymas yra tik elementarus biurokratinis veiksmas. Reikalingas strateginis ir absoliučiai naujas realijų suvokimas. Žmonių, tai sugebančių, Lietuvoje yra.
Nors ne pavadinime esmė. Esmė, kad tai būtų naujo tipo, naujo mąstymo vyriausybinio lygmens struktūra, kokios Lietuvoje dar nebuvo. Ta įstaiga – ministerija turės darbo ir su vietiniais gyventojais, t.y. su mumis, ne mažiau, nei su atvykėliais.
Girdėjome, jau buvo situacijų, kai Kalėdų eglutė miesto centre tapo neįmanoma. Tokiems tolerancijos? pakantumo? kultūrų sandraugos? vyksmams reikia ruoštis itin atsakingai ir profesionaliai. Matėme, kai kuriose valstybėse vietiniai padeginėja pabėgėlių būstus, o kaip žinome, veiksmas lygus atoveiksmiui. Tikriausiai nenorime to Lietuvoje?
Dar vienas diletantiškas dalykas. Pabėgėlius (325) planavo uždaryti (kaip kitaip pavadinti?) pabėgėlių priėmimo centre Rukloje. Ten, kur penki Lietuvos kariniai padaliniai, kur Gaižiūnų poligonas. Žmones, bėgančius nuo karų, uždarys vos ne karinėje zonoje! Tai tik maža detalė, parodanti, kiek primityviai suvokiama (arba visiškai nesuvokiama) problema.
Šimtatūkstantis pabėgėlių cunamis jau faktas. Nebe laikas diskutuoti. Reikia skubiai veikti, kad viskas vyktų kuo humaniškiau, žmoniškiau ir sklandžiau, nes konfliktinės situacijos Lietuva gali ir neatlaikyti.
Štai Islandijoje, ne ES šalyje, kurioje tik apie 300 tūkstančių gyventojų, daugiau nei 11 tūkstančių šeimų pasiūlė atverti savo namus Sirijos pabėgėliams. Gal tame poelgyje slypi kažkas itin gilaus ir prasmingo? Gal verta pasimokyti? Panašios 600 metų senumo patirties juk turime. Galų gale prisiminkime, 1991 metais Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Mečislovas Zasčiurinskas yra Seimo narys, Darbo partijos narys