 |
Prisipažinsiu, į panašaus pobūdžio eitynes niekada nėjau ir niekada neisiu. Ir ne todėl, jog nemylėčiau Lietuvos ar negerbčiau tų, kurie kovojo už jos laisvę ir nepriklausomybę. Neisiu, nes nuoširdžiai nesuprantu, kaip einant iki ausų apsiraizgius vėliavėlėmis ir skanduojant „Lietuva-lietuviams!“ galima visuomenei, o gal ir valdžiai parodyti, kokia aktuali yra emigracijos tema.
Tačiau kitiems atrodo kitaip: kaip teigė vienas iš eitynių organizatorių „iš šalies emigravus beveik 1 mln. lietuvių, šis šūkis, esą, yra kaip niekada aktualus“. „Emigracija yra viena iš šių eitynių temų, – sakė jis. – Kitos temos – tai Nepriklausomybė, tėvynė, patriotizmas.“
Panegirika – ne kitaip!
Nesakau, jog susirinkti visiems drauge, pasidabinti tautine simbolika ir giedant lietuviškas dainas žygiuoti Gedimino prospektu yra blogai – dalyvavimas Pasaulio lietuvių Dainų šventės daugiatūkstantinėje eisenoje nuo Arkikatedros iki Vingio parko prieš finalinį koncertą 2003 metais yra vienas įstabiausių mano gyvenimo momentų, kurį, vieną dieną, tikiuosi, pajus ir mano vaikai.
Žinoma, kiekvienas mūsų turime teisę mylėti tiek artimą, tiek Tėvynę savaip – kas tykiai rašydamas laiškus, o kas garsiai – šaukiant visam miestui apie savo nelaimingai susiklosčiusią meilės istoriją ir, be kita ko, viliantis, jog ta meilė, išgirdusį skardų rėkimą, sugrįš.
Akivaizdu, jog tautiškumo, pilietiškumo ir patriotiškumo sąvokos Lietuvoje yra suprantamos nevienareikšmiškai ir dažnai jomis manipuliuojama.
Tačiau ką daryti tiems, kurių gyvenimas susiklostė kitaip – kurie privalėjo išvykti svetur, tam, kad išmaitintų savo šeimą arba tiems, kurie jau gimė anapus Atlanto, tačiau lietuvių kalbą ir istoriją moka geriau nei eilinis Vilniuje gyvenantis? Ar tai, jog jie fiziškai nebėra šioje šalyje reiškia, jog jie nebemoka mylėti Lietuvos?
Akivaizdu, jog tautiškumo, pilietiškumo ir patriotiškumo sąvokos Lietuvoje yra suprantamos nevienareikšmiškai ir dažnai jomis manipuliuoja norint ne tik pabrėžti žmonių susvetimėjimo, pykčio ir apatijos apraiškas, bet ir paaiškinti ištisas žmonių (e)migracijos procesų ištakas, dabartinius srautus ir net ateities perspektyvas.
Kiekvienas laikmetis diktuoja savo taisykles – tai sena ir nenuginčijama tiesa. Prieš kelis dešimtmečius jaunimas, tykiai susispietęs prie radijo imtuvo, gaudė kiekvieną garsą, sklindantį iš Vakarų. Žinoma, dienomis jam tekdavo žygiuoti koja kojon su kitais pionieriais, tačiau pirmai progai pasitaikius, jis iš širdies traukė „Šalia kelio karčema“ ir vylėsi, jog vieną dieną tikrai nukeliaus į gero roko koncertą kur nors Londone.
Šiandien jaunimas laisvas. Laisvai traukia dainas, laisvai žygiuoja, laisvai keliauja. Ir į Londoną jis vyksta ne tik gero koncerto paklausyti, tačiau ir draugų, giminių aplankyti ar karčių mokslo šaknų pagriaužti.
Kas gi skiria anų ir šių laikų jaunuolį? Kaip skiriasi jų patriotiškumo „lygiai“? Ar tas Trafalgaro aikštėje sušį kremtantis lietuvis jaunuolis yra visiškai nutautėjęs?
Mano manymu, abu šie jaunuoliai – vienos šeimos nariai: tėvas ir sūnus. Šiandien abu jie kalba: tėvas nostalgiškai mena laikus, kuomet grojo anuomet vietiniams miesto jaunuoliams žinomoje roko grupėje ir už tai turėjo milžinišką populiarumą tarp merginų. Šalia sėdi jo sūnus – trumpam iš Londono atostogoms grįžęs ir godžiai pasakojantis megapolio, kuriame šiuo metu gyvena, vargus ir džiaugsmus. Abu jie dalinasi savo prisiminimais, tuo pat metu praturtindami vienas kito suvokimą, plėsdami pasaulėžiūrą ir netgi žinias.
Tvirtai tikiu, kad tėvas, augindamas sūnų, skiepijo jame pagarbos kitam žmogui, tarpusavio supratimo ir meilės jausmus. Istorinės knygos apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, dokumentiniai filmai apie Darių ir Girėną bei gyvi atsiminimai iš Sausio 13osios nakties – visa tai ugdė jaunuolį, ne tik kaip gerą sūnų, bet ir kaip tvirtą pilietį, mylintį ir gerbiantį kraštą, iš kurio yra kilęs.
Ir nesvarbu, jog švietimo sistema šiandien jam pasirodė netobula ir jis nusprendė specialybę įgyti Londone. Sukaupęs visą drąsą jis vienui vienas išvyko krimsti karčių mokslo šaknų svetur. Šiandien tėvas didžiuojasi savo sūnumi ir tiki, jog vieną dieną jis sugrįš – sugrįš lietuviu, kaip ir išvyko, tačiau kartu turės dar daugiau drąsos, ryžto ir užsispyrimo puoselėti savo kraštą. Ir žinot ką? Jis tikrai sugrįš ir sugrįžęs galės savo darbais, o ne rėkavimais Gedimino prospekte parodyti, kaip Lietuvą myli.
