Dalyvavau šiame posėdyje, nes tikėjomės Trišalės tarybos pritarimo keliems Darbo kodekso pataisų pasiūlymams, mažinantiems administracinę naštą verslui – kalbame apie privalomo atsiskaitymo lapelių išdavimo atsisakymą, darbo grafikų skelbimo supaprastinimą ir kitus, darbuotojo padėties nekeičiančius, pakeitimus. Diskusijos šiame į absurdo teatrą panašiame posėdyje nukrypo ne tik į nostalgiškus senus laikus. Čia taip pat konstatuota, kad Darbo kodeksas puikiai veikia jau 10 metų. Po kaltinimų demagogija ir išvadinimo „makaronų kabintoja“ buvo tiesiog išjungtas mano mikrofonas. Štai tokiu būdu yra svarstomi ir priimami mums visiems, darbuotojams ir darbdaviams, aktualūs sprendimai. Nenuostabu, kad pagal darbo rinkos efektyvumą Lietuva pasaulyje užima „garbingą“ 69-tą vietą, o pagal galimybę prisitraukti talentus – net 135-tą iš 148-ių pasaulio valstybių, vertinamų reitinge (2013 m. Pasaulio konkurencingumo indeksas).
Šiame posėdyje pritarta tik vieninteliam simboliniam pakeitimui – keisti terminą „atsiskaitymo lapeliai“. Dabar jį vadinsime „darbuotojo informavimu apie darbo užmokestį ir darbo laiką“, tačiau darbdaviai ir toliau turės rengti „nebūtinai lapelius“ net ir tiems darbuotojams, kuriems tai nėra aktualu. Trišalės tarybos posėdyje pasigedau racionalių sprendimų – ten nėra konstruktyvios diskusijos, trūksta realiais faktais pagrįstų argumentų. Tačiau labiausiai man pritrūko dalyvavusių narių supratimo, kokią problemą jie iš tikrųjų sprendžia ir nuoširdaus „įsijautimo“ į darbuotojų ar darbdavių situaciją.
Kas „skauda“ darbuotojams?
Po mano straipsnio dėl Lietuvos Darbo kodekso nelankstumo ir žemų Lietuvos konkurencingumo reitingų sulaukiau nemažai komentarų iš skaitytojų bei ekspertų. Didžiausias šios diskusijos kontekste nuskambėjęs „skaudulys“ – Lietuvoje itin žemi atlyginimai, iš kurių nemažai daliai žmonių yra labai sunku pragyventi. Be to, dažnai atlyginimai net nėra išmokami laiku, o už juos kai kuriems darbuotojams tenka dirbti itin brutaliomis sąlygomis.
Statistika tai patvirtina: „Eurostat“ duomenimis, 33,4 proc. Lietuvos gyventojų 2011 metais gyveno ties skurdo riba, ir tai buvo vienas žemiausių rodiklių Europoje. Lietuvoje skurdo riba yra 749 Lt, o minimalus atlyginimas „į rankas“ yra vos daugiau nei 824 Lt. Taip pat ir vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra vienas iš žemiausių Europoje – aukštesnis tik už Bulgarijoje ir Rumunijoje mokamus atlyginimus. Be to, nedarbo lygis Lietuvoje vis dar 10,4 proc., o darbo neradę, ar už mažus atlyginimus nenorintys dirbti, vis dar masiškai emigruoja laimės ieškoti svetur.
Būtent dauguma sunkiomis sąlygomis gyvenančių ir savo nuoskaudas komentaruose išreiškusių žmonių galvoja, kad dabartinis Darbo kodeksas juos apsaugo nuo potencialiai dar blogesnio gyvenimo. Bet tada kyla klausimas – o kaip tada gali pagerėti gyvenimas?
Kaip sumažės nedarbas ir pakils atlyginimai?
Paprastumo dėlei, išskirčiau tris būdus.
Investicijos į pigios ir technologiškai nepažangios darbo vietos kūrimą automatiškai veda prie žemo darbuotojo produktyvumo, kuris Lietuvoje ir taip vienas mažiausių Europoje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad lietuviai prastai dirba ar yra tingūs. Jokiu būdu. Juk logiška, kad rankomis surinkdamas produkciją žmogus pagamins mažiau ir uždirbs mažiau nei dirbdamas su modernia technika.
Būdas nr. 1 „Išlaikom status quo“: nieko nedaryti ir visa krūtine griūti ir priešintis prieš visus, kurie bando kažką keisti, klijuojant jiems „demagogų“, „makaronų kabintojų“, „parsidavėlių“ ar „laukinių vakarų propaguotojų“ etiketes.
Būdas nr. 2 „Pasimėgaujam savo vaikų ir anūkų sąskaita“: aktyviai ieškoti trumpalaikių problemos sprendimų, pvz. saugom ar kuriam daugiau darbo vietų valstybiniame sektoriuje, ribojam galimybes verslui atleisti darbuotojus, subsidijuojam naujas darbo vietas ar verslo steigimąsi regionuose, kuriuose vienintelis pranašumas - – pigi darbo jėga. Tai vienas iš populiariausių sprendimo būdų, nes rezultatai matomi greičiausiai.
Investicijos į pigios ir technologiškai nepažangios darbo vietos kūrimą automatiškai veda prie žemo darbuotojo produktyvumo, kuris Lietuvoje ir taip vienas mažiausių Europoje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad lietuviai prastai dirba ar yra tingūs. Jokiu būdu. Juk logiška, kad rankomis surinkdamas produkciją žmogus pagamins mažiau ir uždirbs mažiau nei dirbdamas su modernia technika.
Būdas nr. 3 „Siekiame investicijų ir ilgalaikės pažangos“ : pagaliau sau pripažinti, kad ne kas kitas, o verslas kuria darbo vietas, o konkurencija dėl darbuotojų ir augantis jų našumas palaipsniui skatina atlyginimų augimą. Deja, bet dabartinis Darbo kodeksas riboja verslo galimybes samdyti naujus darbuotojus. Tai rodo visos darbdavių apklausos.
O norint pagerinti darbuotojų našumą, privalome skatinti investicijas į naujas technologijas ir darbuotojų kvalifikaciją. Taigi, siekdami didesnių atlyginimų, turime pritraukti daugiau investicijų. O kad pritrauktume daugiau investicijų, turime reaguoti, kai mums aiškiai sakoma, – darbo santykių reglamentavimas Lietuvoje atstumia investuotojus.
Šia proga noriu sureaguoti į viešumoje išreikštą skepticizmą dėl konkurencingumo reitingų. Pasaulio banko sudaromas šalių konkurencingumo indeksas siunčia mums labai aiškų signalą – Lietuvoje labai sudėtingas ir verslo realybių neatitinkantis darbo santykių reglamentavimas. Todėl nėra labai svarbu, ką kiekvienas iš mūsų mano apie Pasaulio banką ar indekso metodologiją. Faktas yra tas, kad jis atspindi investuotojų nuotaikas, kurios mūsų nuomonėms turi stiprų imunitetą, t.y. jiems nerūpi, ką mes galvojame apie reitingus. Lietuvai tarptautiniai vertinimai siunčia aiškų signalą, todėl jį ignoruoti tiesiog kvaila.
Pagal darbuotojų apklausas, užsienio kompanijos, kurios priima sprendimus, įvertindamos šalių konkurencingumo reitingus, ne tik investuoja, bet ir su savimi atsineša pažangesnę darbo kultūrą. Ne veltui jie yra kasmet geidžiamiausių darbdavių tarpe.
Ar yra gerų darbdavių?
Realybėje vis rečiau pasitaiko priešprieša tarp darbdavio ir darbuotojo, kuri taip aiškiai išreikšta Darbo kodekse. Pavyzdžiui, 2013 m. pradžioje buvo atlikta CVmarket.lt apklausa, kuri siekė nustatyti patraukliausias Lietuvos darbovietes. 1618 darbuotojų atsakinėjo į tokius klausimus kaip „kokiose įmonėse jie labiausiai norėtų dirbti“ ir „kodėl“.
Šiose vertinamose darbovietėse apklaustieji dažniausiai minėjo jiems patinkančią „palankią darbo atmosferą“, „karjeros bei tobulėjimo galimybes“, „gerus santykius su vadovu ir bendradarbiais“,“ bendrovės stabilumą“, „priimtiną atlyginimą bei patrauklius priedus“.
Tarp geriausių Lietuvos darbdavių vyrauja didelės kompanijos (apie 1000 darbuotojų) bei užsienio kapitalo įmonės. Jose darbo sąlygos yra net geresnės nei reikalauja Darbo kodeksas. Kai kurios iš jų turi socialinių reikmių fondus tam, kad nutikus nelaimingiems atsitikimams, jie galėtų efektyviai padėti savo darbuotojams. Dažnu atveju dominuoja ir lankstus darbo grafikas – čia darbuotojai kada reikia gali vesti ir pasiimti savo vaikus iš darželio ar mokyklos. Dauguma jų remia vietos bendruomenes ne tik skirdami iniciatyvoms savo darbuotojų laiką, bet ir surasdami finansinių išteklių joms įgyvendinti. Kai kurios įmonės vadovaujasi savo vidiniais etikos kodeksais, pagal kuriuos jos įsipareigoja puoselėti saugias ir profesionalias darbo vietas, skatinančias komandinį darbą, įvairovę ir pasitikėjimą. Pagaliau, šiose bendrovėse atlyginimai dvigubai ar dar daugiau didesni nei šalies vidurkis.
Tačiau ne tik didžiosiose įmonėse gera dirbti. Lietuvoje didžioji dalis darbdavių yra smulkios ir vidutinės įmonės, ir čia apstu gerų pavyzdžių, kur savininkai puikiai bendrauja su darbuotojais, dirba ranka rankon.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą
Kaip visuomet, kol valstybės tarnautojai, politikai ir visuomenės veikėjai bando nusistatyti sau veiklos kryptis ar įtikinti, kad pokyčiai reikalingi, žmonės patys randa sau sprendimus. Manau, kad galima labai daug ko pasimokyti iš tikrų istorijų. Pateikiu vieną komentarą, kuris buvo adresuotas į mano anksčiau rašytą straipsnį, ir iš jo išmoktas pamokas.
Neredaguota iš „Delfi“ komentaro:
„ei darbdaviai -dirbkit ant saves. dar pries istojant i evrosajuza dirbau pas viena dibila-megstamas jo uzsiemimas buvo baksnoti su pirstu pasnekovui i krutine ir aiskinti kodel alga sumazino.. tai paemiau karta uz to pirsto ir naturaliai nulauziau(viskai -net sausgysles sutrukinejo)..po to musu mieste darbo neradau.. tai pradejau is pradziu nelegaliai dirbt, po to pasiemiau verslo liudijima. dabar pas mane 7 zmones brigadoj dirba ir uzsakymu beveik pilni sekantys metai. o tam dibilui blogai baiges-paskolu prisieme ir per Kubiliaus krize bankai viska ateme .. dabar lyg tai Airijoj ar anglijoj. O savo brigados zmones as vertinu ,gerbiu ir dekoju jiems uz tai kad uzdirba sau ir man“.
Pamokos:
1. Darbo kodeksas supriešina darbdavį ir darbuotoją: vieni pirštais baksnoja, o kiti juos laužo
2. Darbo kodeksas realybėje neveikia
3. Darbo kodeksas neapsaugo nuo ir taip mažų atlyginimų mažinimo
4. Verslininkas negali atleisti darbuotojo, todėl jam nelieka nieko kito, tik baksnot pirštu į krūtinę
5. Darbo kodekso šališkumas skatina agresyvumą (šiuo atveju darbuotojo)
6. Blogas elgesys su darbdaviu apsunkina darbo paieškas ateityje
7. Darbo kodeksas neskatina verslumo
8. Pelningas verslas vertina savo darbuotojus, juos gerbia ir dėkoja jiems už tai, kad uždirba
9. Darbuotojo patirtis išaugina gerą darbdavį
10. Sulaužius vieną darbdavio pirštą, įkuriamos septynios naujos darbo vietos
Būdas nr. 4: norint panaikinti bedarbystę Lietuvoje, tereikia sulaužyti 30 000 darbdavių pirštų.
Milda Dargužaitė yra VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė.
