Debatai televizijoje – nepavyzdiniai
Aktyviausias „debatų“ metas televizijoje vyksta prieš Seimo rinkimus, kai partijų atstovai išsako savo nuomonę tam tikrais klausimais. Terminą „debatai“ norisi dėti į kabutes, nes dažnai jų dalyviai ateina nepasiruošę, laidose stebime vengimą atsakyti į klausimus ir neįsiklausymą į oponentų žodžius. Toji minutė, kurią dalyviai turi išnaudoti savo pasisakymams, naudojama ne pagal paskirtį: politikai dažniausiai visiškai nereaguoja į savo varžovų išsakytas mintis.
Iš vienos pusės suprantu, jog šios diskusijos tikslas yra pareikšti savo ideologinę poziciją ir taip pritraukti savo partijai balsuotojus, todėl nėra daug sąveikos tarp partijų atstovų. Deja, toks „debatavimas“ dažniausiai atrodo kaip ganėtinai monotoniškos kalbos, kurių nuobodu klausytis.
Dėl tokių kalbų rinkėjas dar labiau nežino, už ką balsuoti, nes nė vienos partijos žinutė nėra deramai ginčijama. Todėl, jei Seimo rinkimų debatus žiūrintis žmogus jau turi susiformavusią ideologinę poziciją, jis greičiausiai nesusimąstys apie jos legitimumą ar blogąsias puses. Kartu žiūrovas nekreips daug dėmesio į naujas ar jam nesimpatiškas partijas, taip likdamas ne visiškai apsišvietusiu rinkėju.
Deja, toks „debatavimas“ dažniausiai atrodo kaip ganėtinai monotoniškos kalbos, kurių nuobodu klausytis.
Dėl tokios debatų kultūros televizijoje debatų terminas žmonėms įprastai kelia neigiamas emocijas – į tai žiūrima kaip į pramogą, kurią stebint galima pasijuokti arba pasišlykštėti. Ir tik kartais pasiklausyti protingų minčių ar palyginti politikų kompetentingumą.
Manau, jog kiekvienas pilietis nori valdžios, kuri efektyviai bendradarbiauja ir priima valstybei naudingus sprendimus, tad ar nebūtų geriau debatų metu iš tikrųjų ieškoti kompromiso ir sąveikaujant su kitų dalyvių pasisakymais įrodyti, jog vienos partijos argumentai yra svaresni už kitos?
Teigiamos debatų iniciatyvos
Smagu matyti, jog debatų kultūra Lietuvoje po truputį įgauną struktūrą internete, tokiose iniciatyvose kaip „Kitokie pasikalbėjimai“ „Youtube“ kanalo priešrinkiminiuose debatuose arba „Mortal Kombat“ laidoje.
Taip pat pastebime jaunimo debatų iniciatyvas ir „Žinau, ką renku“ kandidatų į Seimą debatus regionuose.
Šiuose debatuose sąveikos tarp dalyvių dažniausiai yra mandagios ir apgalvotos, o tai suteikia galimybę visiems stebintiesiems mokytis iš girdimų kalbų ir pratęsti diskusijas apie išgirstas mintis savo bendruomenėse.
Šiuo atveju debatai yra puiki priemonė pajausti bendruomeniškumą, kalbėtis apie tai, kas svarbu visiems ir ieškoti sprendimų, dėl kurių sutartume.
Mokyklinių debatų formatas
Mokykliniai debatai yra visai kitokios formos, nes jie kaip ir šachmatai yra sportas – dalyviai varžosi dėl laimėjimo. Debatų klubai Lietuvos švietimo institucijose pradėjo kurtis jau nuo valstybės Nepriklausomybės atkūrimo laikų.
Per šį ganėtinai trumpą laiką debatininkų bendruomenė sugebėjo išsiplėsti po didžiausius Lietuvos miestus ir sėkmingai atstovauti šaliai pasauliniuose čempionatuose. Nepaisant to, dauguma jaunų žmonių vis dar nežino apie galimybę prisijungti prie šio intelektualinio sporto.
Debatai mokyklose vyksta tarp komandų, kurios susidaro iš trijų žmonių, o kiekviena kalba trunka aštuonias minutes. Teisėjai duoda temą, kuri yra pateikiama teiginio forma. Taip pat jie burtų keliu paskirsto, kuri komanda gins temos teiginį ir bus teigiančiųjų komanda, o kuri komanda oponuos ir neigs. Debatininkai turi vieną valandą komandose paruošti argumentuotą bylą, nesinaudodami pašaline pagalba.
Per ganėtinai trumpą laiką debatininkų bendruomenė sugebėjo išsiplėsti po didžiausius Lietuvos miestus ir sėkmingai atstovauti šaliai pasauliniuose čempionatuose.
Tada kiekvienas debatininkas pristato savo bylos dalį kalboje, kuri susideda iš įvairių taisyklių ir strateginių priemonių. Mokyklinius debatus galima palyginti su įstatymų priėmimo simuliacija, nes aiškinamasi, kurioje pusėje – teigiančiųjų ar neigiančiųjų, pasaulis bus geresnis.
Aptarus visą debatų temą, teisėjai balsuoja, kuri komanda juos labiau įtikino. Ta komanda, kuri sugeba teisėjams įrodyti, jog yra teisi ir paneigti savo oponentų argumentus, – laimi.
Didžiausia debatų nauda yra tai, jog mokiniai išmoksta kritiškai mąstyti ir argumentuoti net tuos teiginius, su kuriais asmeniškai nesutinka. Debatininkai sugeba įžvelgti oponentų kalbose silpnąsias argumentų grandinės dalis ir mandagiai įrodyti teisėjui, jog jos yra klaidingos.
Drįstu teigti, jog debatų alumnai yra vieni iš intelektualiausių Lietuvos piliečių, galinčių palaikyti protingą pokalbį su bet kurios srities profesionalu. Nenuostabu, jog dauguma jų studijuoja prestižiniuose pasaulio universitetuose ir yra ateities lyderiai.
Debatai plečia pažiūras
Pagrindinės mūsų visuomenės problemos – radikalizmas, švietimo trūkumas ir neapykanta – gali būtų sprendžiamos pasitelkiant debatus. Pastebiu, kad pagrindinis barjeras, kodėl žmonėms debatai atrodo toks neprieinamas ir svetimas dalykas, yra nesupratimas, kaip jais naudotis.
Dažnai girdžiu replikas, jog debatai yra tik apie politiką, o tai niša, kuri daugeliui nepasiekiama. Tačiau tai netiesa – debatuoti įmanoma apie bet ką ir bet kurioje vietoje. Kai pradėjau varžytis debatuose, tėvams teko greitai suprasti, jog paviršutiniški argumentai mūsų namuose nebebus vartojami: pradedant atostogų vietos pasirinkimu ir baigiant žmonių teisių klausimais.
Tai ne tik puiki priemonė mokytis mokykloje arba universitete, bet taip pat tai galimybė piliečiams pasisakyti apie savo interesus regioniniu mastu.
Kai pradėjau varžytis debatuose, tėvams teko greitai suprasti, jog paviršutiniški argumentai mūsų namuose nebebus vartojami: pradedant atostogų vietos pasirinkimu ir baigiant žmonių teisių klausimais.
Turbūt neįmanoma suskaičiuoti, kiek laiko leidžiame diskutuodami klausimais, į kuriuos teisingo atsakymo nėra – kas teisus, o kas neteisus, kas blogas, o kas geras. Bandome ginti tik save, o ne įžvelgti savo oponentų vertingas mintis ir bandyti jas svarstyti.
Debatai neturėtų sukelti dar didesnio pykčio tarp diskutuojančių pusių, tai turėtų būti priemonė pasisemti įkvėpimo vienam iš kito ir tarp dviejų skirtingų požiūrių rasti išeitį, kuri padėtų visiems.
Jeigu nuo mažens mokysime vaikus dėlioti žodžius taip apgalvotai, kaip statyti šachmatų figūrėles, užauginsime kartą, kuri bus atviresnė kitų požiūriams, sugebės įsiklausyti, atsirinkti informaciją ir turės drąsos pripažinti, kad pakeitė savo nuomonę.
Autorė Milda Gadliauskaitė yra debatininkė ir debatų trenerė.
