Turbūt pasimokėme ir iš didelių istorinių tarpukario klaidų, kuomet Lietuvos užsienio politika buvo, galima sakyti, avantiūristinė, rizikinga ir dažnai neatsakingai izoliacinė.
Kariniu saugumu Lietuva pradėjo rūpintis, dar praėjusiame šimtmetyje aiškiai pasirinkdama narystės NATO perspektyvą ir atkakliai jos siekdama: pagal NATO reikalavimus didindama finansavimą krašto apsaugai 2 proc. BVP link, modernizuodama kariuomenę ir apmokydama karinį personalą, perimdama anksčiau į NATO įstojusios Lenkijos patirtį ir glaudžiai bendradarbiaudama su kitomis tuometinėmis kandidatėmis į NATO iš Vidurio ir Rytų Europos, diplomatiniais kanalais įtikinėdama JAV pritarti Lietuvos įstojimui į NATO, o Rusiją – jam nesipriešinti. Ir Lietuvai pavyko. 2004 m. įstojome į NATO, kaip ir ES, kuri suteikė Lietuvai didesnio ekonominio saugumo.
Tiesa, per ekonominę krizę 2008-2012 m. Lietuva neišlaikė vieno svarbaus egzamino – stipriai apkarpė Lietuvos krašto apsaugos finansavimą: paskutinis jų nubalsuotas 2013 m. biudžetas tesiekė 0,77 proc. BVP. Galbūt tuometinė valdančioji konservatorių-liberalų koalicija valdžioje pasijuto pernelyg saugiai ir pagalvojo, kad, jei jau Lietuva yra NATO narė, tai vis tiek geroji NATO apgins, o Lietuvos saugumas – NATO atsakomybė.
Tačiau narystės NATO 10 metinėms Lietuvos parlamentinės politinės partijos sugebėjo grįžti prie politinio konsensuso dėl strateginių valstybės tikslų tradicijos ir pasirašė susitarimą dėl 2014-2020 metų Lietuvos užsienio, saugumo it gynybos politikos strateginių gairių, kuriose aiškiai įtvirtintas tikslas ne tik pasiekti 2 proc. BVP gynybai iki 2020 metų, bet ir energetinį saugumą ir nepriklausomybę per SGD terminalą, „NordBalt“ ir „LitPol Link“ elektros jungtis su atitinkamai Švedija ir Lenkija, taip pat geležinkelių transporto infrastuktūros integraciją į Europą per „Rail Baltica“.
Lietuvos pagrindinėms politinėms partijos susitarus dėl strateginių tikslų, galima sėkmingai įgyvendinti ilgalaikius projektus, juos tęsiant skirtingoms politinėms jėgoms.
Susitarimas – vykdomas. Krašto apsaugos biudžetas kitiems metams jau didėja nuo 1,15 iki 1,48 proc. Pernai baigtas statyti ir pradėjo veikti SGD terminalas Klaipėdos uoste. Šiandien jau galime pasidžiaugti sėkmingu projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimu. 2015 m. spalio 16 d. atidaryta pirmoji „Rail Baltica“ atkarpa nuo Lenkijos pasienio iki Kauno.
Gruodžio 14 d. elektros jungtys „NordBalt“ ir „LitPol Link“ pirmą kartą sujungė Lietuvos, Švedijos ir Lenkijos elektros sistemas. Kol kas vyksta jų bandymai, bet statybos darbai jau baigti: „LitPol Link“ bandymus planuojama baigti iki gruodžio pabaigos, o laikinai dėl gaisro nutrūkę „NordBalt“ bandymai bus atnaujinti sausį – gali būti, kad jie bus baigti vėliau nei iki kovo pabaigos.
Tačiau ilgą laiką Lietuva trypčiojo vietoje ir su energetiniu saugumu. Bene visą dešimtąjį dešimtmetį buvo kalbama apie energetinės nepriklausomybės Lietuvai ir laisvės nuo Ivano vamzdžio svarbą. Vis dėlto, realiai kalbos ir liko kalbomis, o Lietuva ir toliau buvo energetiškai priklausoma nuo Rusijos dujų, naftos ir elektros...
Rimčiau susizgribta, kai energetinės grėsmės iš Rusijos vėl pradėjo stiprėti, ir Lietuvai jau nebuvo kur trauktis, kaip tik imtis realių žingsnių, užtikrinant savo energetinę nepriklausomybę. „LitPol Link“ projektas buvo pradėtas dar premjero Algirdo Brazausko laikais, o bendra įmonė su Lenkija elektros jungties statybai sukurta 2008 m. viduryje, vyriausybei vadovaujant Gediminui Kirkilui. Jaroslavas Neverovičius, tuometinis užsienio reikalų viceministras, paskirtas tos įmonės vadovu.
„NordBalt“ projektą, kaip alternatyvą kuo greičiau uždaromam antram Ignalinos AE reaktoriui, premjerui G.Kirkilui 2008 m. rugsėjį pasiūlė tuometinis Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso. Abiejų elektros jungčių projektai buvo daromi pagal 2007 m. energetikos strategiją, kurią parengė G.Kirkilo mažumos Vyriausybė su konservatorių palaikymu.
Tai, kad tiek „NordBalt“, tiek „LitPol Link“ buvo sėkmingai vykdomi ir konservatorių-liberalų, ir dabar socialdemokratų vadovaujamos valdančiųjų koalicijų, tik įrodo, kad Lietuvos pagrindinėms politinėms partijos susitarus dėl strateginių tikslų, galima sėkmingai įgyvendinti ilgalaikius projektus, juos tęsiant skirtingoms politinėms jėgoms. Būtent socialdemokratai yra ta politinė partija, kuri atėjusi į valdžia ne griauna to, ką pradėjo kitos vyriausybės, o sugeba konsoliduoti jėgas bedram Lietuvos labui.
Su sąžiningai įgyvendinamu NATO 2 proc. BVP gynybai reikalavimu, SGD terminalo, „Rail Baltica“, „NordBalt“ ir „LitPol Link“ statybomis, taip pat, būtina paminėti, – su efektyviu žemės ūkio produkcijos eksporto perorientavimo iš Rusijos į kitas rinkas, Lietuva prisiėmė atsakomybę už savo karinį, energetinį, ekonominį ir infrastruktūrinį saugumą, žinoma, pasitelkdama patikimus savo partnerius.
Tai – brandžios ir atsakingos valstybės bruožas. Tačiau dar laukia vienas itin svarbus uždavinys – tai socialiai saugi Lietuvos visuomenė. Dėl to ir diskusijos apie bazinių pajamų modelio Lietuvoje galimybes neturi būti tabu. Lietuva, kaip valstybė ir visuomenė, turi prisiimti atsakomybę už socialiai lygesnę Lietuvą. Ir tai turėtų būti ne tik socialdemokratų rūpestis.
Mindaugas Bastys yra socialdemokratas, Seimo narys
