Tarp strategijos tikslų – ekologiškų transporto priemonių įkrovimo galimybių užtikrinimas visoje miesto teritorijoje, triukšmo lygio bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas. Remiantis programa, iki 2020 m. ekologiškas transportas turėtų sudaryti 5 proc., o 2025 m. – 10 proc. visų per metus mieste užregistruojamų naujų automobilių.
Pasiekti programos tikslus ketinama sukuriant viešąjį elektromobilių įkrovos tinklą ir bendrą informacinę sistemą tokio transporto naudotojams. Šioms transporto priemonėms, kaip, beje, ir iki šiol, bus netaikoma mokesčio už stovėjimą rinkliava, suteikiama galimybė naudotis viešojo transporto juostomis. Priemonių sąraše minimos ir dar kelios priemonės, tačiau joms skiriama taip mažai dėmesio, kad kyla rimtų abejonių jų įgyvendinimo realumu. Panašu, kad strategija paveiks tik elektromobilių vairuotojus, nors akivaizdu, kad ekologiško transporto sąvoka apima daugiau nei vieną transporto rūšį – elektromobilius. Vilniui prireiks kur kas daugiau pastangų, kad taptų moderniu ir žaliu miestu. Klimato kaita yra gerokai ambicingesnių ir greitesnių sprendimų prašantis iššūkis nei gali pasirodyti iš pristatytos strategijos.
Kas turėtų būti daroma kitaip? Vilniaus miesto savivaldybė turi demonstruoti lyderystę, o ne pasyvų prisitaikymą ir atsižvelgti į šiuos principinius siūlymus.
Išsikelti ambicingesnius tikslus. Strategijoje referuojama į Baltojoje knygoje aprašytus gerokai ambicingesnius tikslus: iki 2030 m. dvigubai sumažinti įprastiniu kuru varomų automobilių naudojimą mieste, o iki 2050 m. pasiekti, kad jų miestuose apskritai nebeliktų. Kodėl nepasiskolinus šių tikslų ir nepasiryžus jų pasiekti?
Patikslinti ekologiškos transporto priemonės apibrėžimą. Strategijoje ekologiška transporto priemone laikoma elektra arba vandeniliu varoma transporto priemonė. Elektra varoma transporto priemonė yra suprantama tik kaip lengvasis elektromobilis, o kur, pavyzdžiui, elektriniai dviračiai ar riedžiai? Taip pat praleistos tiek autonominės, tiek ekologiškos sunkiojo transporto priemonės. Visos jos gali svariai prisidėti prie taršos mažinimo ir tapti svarbiomis įkrovos tinklo naudotojomis
Agituoti Seimą ir Vyriausybę užtikrinti ekologiškų transporto priemonių skatinimą valstybiniu lygiu. Vilniaus miesto savivaldybė kur kas lengviau pasiektų savo tikslus, jei sulauktų paskatos valstybiniu lygmeniu – mokestinių lengvatų, valstybinio klimato kaitą sukeliančių dujų mokesčio ar kitų priemonių.
Įvesti miesto taršos mokestį. Vienas įdomesnių eksperimentų, ir gal net neišvengiamybė ateityje, yra klimato kaitą sukeliančių dujų apmokestinimas. Realybėje tai galėtų atrodyti kaip iškastinio kuro mokestis, surinktas lėšas skiriant ekologiško miesto transporto vystymui.
Užtikrinti ekologiškos energijos tiekimą į įkrovos stoteles. Tikroji ekologija prasidės tuomet, kai Vilniuje važinėti galėsime nepalikdami jokio dujų pėdsako. Šis sprendimas galėtų būti susietas su reikalavimais naujos statybos namuose gaminti ekologišką elektros energiją iš atsinaujinančių elektros šaltinių arba tapti pagrindu bendradarbiavimui su kitais miestais dėl ekologiškos energijos gamybos.
Koordinuoti privačių stotelių įrengimą. Viešosios įkrovos stotelės turėtų būti skirtos miesto svečių elektromobiliams krauti, tuo metu Vilniaus gyventojai savo ekologiškas transporto priemones krautų namuose nakties metu (kaip kad kraunami telefonai), todėl ypač svarbu apsvarstyti geriausius būdus privačių stotelių įrengimui, ypač daugiabučiuose.
Skatinti įkrovos stotelių įrengimą statant naujus pastatus. Tiek privačių, tiek viešųjų stotelių įrengimą būtų galima paspartinti, jei naujų namų statytojai būtų įpareigoti projektuojamuose namuose įrengti įkrovos stoteles.
Pakeisti savivaldybės naudojamus automobilius į elektromobilius. Savo skelbiamų tiesų praktikavimas labiausiai įkvepia kitus sekti jūsų pavyzdžiu ir savivaldybė iškeisdama iškastiniu kuru varomus automobilius į elektromobilius tiesiogiai prisidėtų prie keliamų tikslų pasiekimo.
Numatyti viešojo transporto vaidmenį siekiant užsibrėžtų tikslų. Nors ši strategija tarsi apima viso ekologiško transporto vystymą, joje visiškai nekalbama apie viešąjį transportą. Į transporto sistemą reikia žiūrėti kompleksiškai, o ne rengiant atskiras strategijas, skirtas tik vienai transporto priemonei.
Vystyti dviračių infrastruktūrą. Miesto gatvėse turi būti numatyta galimybė saugiai važiuoti dviračiu, naujose ir rekonstruojamose gatvėse turėtų būti tiesiami dviračių takai, sudaromos sąlygos dviratininkui iš bendro srauto sklandžiai pervažiuoti į greta esantį dviračių taką.
Tik užtikrinus šių priemonių įgyvendinimą bus galima tikėtis proveržio ir tituluoti Vilnių žaliuoju miestu. Tačiau tam reikalingas susitelkimas ir drąsa žvelgti ambicingiau. Galiausiai, ekologiškas transportas yra itin greitai besivystanti technologija. Būtina nuolat stebėti tiek technologijų vystymąsi, tiek klimato kaitos poveikio stiprėjimą. Vilniaus miesto savivaldybė turėtų stebėti ir mokytis iš šioje srityje pažangiausių pasaulio miestų bei kasmet atnaujinti strategiją.
Mindaugas Galiauskas yra Lietuvos žaliųjų partijos narys.
