Verslo lyderių vadas kreipiasi į anoniminę mokytojų masę ir klausia: kodėl jūs tylit? Klausimas nėra visai tikslingas ir gali būti atremtas kontrklausimu: kodėl nesiklausote?
Kaip ir ponas Dargis, esu nepatenkintas Lietuvos švietimo sistema ir politika. Bet nepatenkintas dėl kitų priežasčių: Lietuvos, kaip ir visos Europos, švietimas visiškai nutolo nuo savo šaknų – humanistinių principų. Technologinio progreso adoracija virto naujų ugdymo formų paieška, todėl visiškai nesirūpinama kokybišku ugdymo turinio atnaujinimu. Pono Dargio straipsnyje radau nuogąstavimą dėl antro aspekto, bet net neabejoju, kad mokytojo ir verslininko vizija, kaip atnaujinti ugdymo turinį, skirtųsi.
Kiek nesąžiningai elgiasi gerbiamas pramoninkų konfederacijos prezidentas, klausdamas, kodėl tyli mokytojai, pats taip ir neišgrynindamas strategijos, kaip jis siūlo keisti švietimo turinį. Juk įvardinti problemą, bet nepateikti jos sprendimo būdo versle tikrai nėra sveikintina taktika. Kalbos apie programą „Renkuosi mokytis!“ vargu ar gali būti vertinamos kaip turinio atnaujinimo strategija, nes tai projektas, kuris, mano manymu, būtent ir skatina naujų formų paiešką, bet konkretesnių turinio atnaujinimo vizijų kol kas nepateikė (teko asmeniškai susidurti).
Minėtame straipsnyje išsakomos gana gražios idėjos apie būtinybę išlaisvinti vaikų asmenybę (verslininkas netgi kalba apie menų ir sporto mokymo būtinybę!), bet konkretūs siūlymai nepateikiami, todėl atsiveria gana platus laukas interpretacijoms. Ir niekas iš mano smegenų neištrins įtarimų, kad verslas tikrai nebus suinteresuotas humanizuoti švietimo sistemą. Nesielgsiu nesąžiningai: priekaištaudamas ponui Dargiui turiu pateikti savo turinio atnaujinimo viziją. Štai ji: tarpdiscipliniškumu ir humanistiniais principais paremtas ugdymas. Vieno tokio projekto aprašymą rasite čia.
Sukurti ugdymo programas, kuriose derėtų skirtingų dalykų žinios ir mokymasis nevirstų fragmentišku – tikras iššūkis, reikalaujantis daug finansinių ir intelektualinių resursų. Bet jeigu verslas suinteresuotas turinio atnaujinimu, gal jis pasiryžęs daryti milžinišką investicija „vardan tos Lietuvos“? Juk tokia vizija grįsta švietimo sistema iš tiesų ugdytų kritišką, laisvai ir kūrybiškai mąstančią asmenybę. Tik dvejoju, ar būtent apie tokį atsinaujinimą kalba ponas Dargis.
Ne vienas sociologas yra pastebėjęs, kad didžiausias pavojus stambiam verslui ir politiniam elitui yra laisvas, kūrybingas ir kritiškai mąstantis mokytojas. Kodėl pavojingas? Mat gali išugdyti politinėms ir konsiumeristinėms manipuliacijoms atsparų žmogų. Todėl sistemai ne tik paranku, bet ir būtina užkrauti mokytoją ataskaitomis, auditais, planais ir planeliais, kad tik būtų lengviau kontroliuoti patarnautoją. Tikras idėjinis mokytojas tyliai dirba ne pagal programą ir tikrai daro tai, ko tikisi ponas Dargis: ugdo kritišką, laisvai mąstančią asmenybę. Toks mokytojas, skaitydamas stambaus verslo elitui atstovaujančio žmogaus mintis apie būtinybę atnaujinti ugdymo turinį, neabejotinai bus įtarus, nes verslas suinteresuotas švietimo sistema, rengiančia mokinius rinkai. O rinka, kaip žinia, tik dalis gyvenimo.
Kaip verslininkai nemato prošvaisčių mokytojų progresui, taip ir mokytojas nemato prošvaisčių, kad verslas padėtų įgyvendinti humanistinio švietimo idėjas. Nėra jokių ženklų, kad Lietuvoje politinė sistema ar stambus verslas bent kiek humaniškėtų. Iš tiesų klausimas, koks turi būti XXI a. mokytojas, gali būti peradresuotas stambaus verslo atstovams: koks turi būti XXI a. verslininkas?
Kadangi ponas Dargis pateikė „naujo mokytojo“ portretą, drįstu pateikti ir „naujo verslininko“ portretą: verslininkas, kurio tikslas nėra visas gyvenimo sritis pavergti kapitalo augimui; verslininkas, kurio tikslas mažinti socialinę atskirtį ir stabdyti ekologinę krizę; verslininkas, kuris suvokia, kad negalima toleruoti situacijos, kai valstybinio egzamino vertintojui mokama 2 Eur už vieną ištaisytą darbą, kuris gali turėti įtakos likusiam jauno žmogaus gyvenimui. Kiek 30 min. savo laiko įkainotų pramonininkų konfederacijos valdyba? 2 ar 3 eurais? Apsidžiaugsiu, jei klystu teigdamas, kad altruistiško ir humanistiško XXI a. verslininko vaizdinys – utopija.
Tam, kad prigytų aukščiau pateiktas tarpdiscipliniško ugdymo modelis arba įvyktų bet koks kokybiškas švietimo sistemos turinio atsinaujinimas, reikia naujo konteksto: naujo požiūrio tiek į verslą, tiek į švietimą ir apsišvietusį žmogų. Reikia ne aukštinti technologinį progresą, politinę galią ir kapitalo visagalybę, o jau mokykloje grįžti prie laisvo žmogaus ugdymo. Jeigu stambus verslas tikrai nori naujo švietimo, pirmiausia jis turėtų investuoti nemažai resursų, kad apvalytų visuomenę nuo labai primityvių standartų ir stereotipų, jog tik daug kapitalo sukaupęs žmogus yra sėkmingas ir galingas.
Būtina ugdyti požiūrį, kad išsilavinimas ir laisvas mąstymas yra vertybė, įrodyti, kad etiškas, socialinę nelygybę mažinti suinteresuotas verslas yra prioritetas. Tada visuomenė bus paruošta naujam kokybiškam švietimui ir naują turinį bus įmanoma ne tik sukurti, bet ir įsisąmoninti. Mokytojai tokį atnaujinimą daro. Ar verslas prisijungs? O gal tie primityvūs standartai ir yra šaka, ant kurios verstas ir sėdi?
Tad mano, kaip mokytojo, atsakas ponui Dargiui būtų toks: XXI a. mokytojas tikrai pasiruošęs reformoms, tik ne tokioms, kurios reikalauja išsižadėti esminių humanistinių principų. O ar verslas pasirengęs priimti XXI a. iššūkius ir tapti humaniškesnis? Klausimas atviras.
Mindaugas Grigaitis yra mokytojas, dėstytojas.
