Augant žmonių pragyvenimo lygiui, jiems aktyviau naudojantis finansavimo galimybėmis, finansinės apsaugos paslaugų populiarumas mūsų šalyje palyginus su Vakarų Europos šalimis – vis dar itin žemas.
Airijoje vienas pilietis vidutiniškai per metus sumoka 22 229,8litų gyvybės draudimo įmokų – tuo tarpu Lietuvoje ši suma siekia 176,6 litų. Kaimyninėje Estijoje finansinei apsaugaiskiriama bene trigubai daugiau nei mūsų šalyje – 471,9 litų per metus vienam gyventojui.
Finansinė apsauga – tai pinigai, kuriuos šeima gali naudoti, netekusi reikšmingos dalies pajamų. Taip gali nutikti netekus darbo, nutikus skaudžiai nelaimei, po kurios šeima netektų vieno iš maitintojų, ar kitais atvejais. Sprendimas, leidžiantis tokiais atvejais išsaugoti nepaliestas turimas santaupas ir turtą, yra gyvybės draudimas. Tokiu atveju šeimos finansinė apsauga gali būti įvertinta pagal išmokos sumą, kuri tektų apdraustai šeimai netekus maitintojo. Jeigu lygintume pagal išmokų sumas, pamatytume, kad Vakarų Europos gyventojų finansinės apsaugos lygis yra žymiai didesni nei Lietuvoje – sumos, kurioms jie draudžiasi, yra dešimtis kartų didesnės. Tai rodo, kad mūsų šalies gyventojai dar menkai suvokia pajamų apsaugos poreikį ir naudą.
Tokį mažą poreikį labiausiai lemia nesusiformavusios finansinės apsaugos tradicijos, kurios Skandinavijos šalyse jau šimtmečius yra perduodamos iš kartos į kartą. Tiesa, lygindami valstybes, turime įvertinti ir pragyvenimo lygio skirtumus. Tačiau lyginant mūsų šalį, pavyzdžiui, su Estija, pragyvenimo lygis nesiskiria tiek, kiek skiriasi finansinės apsaugos dydis. Tai rodo, kad lietuviai dar nesuvokia pajamų apsaugos kaip neatsiejamos atsakingo finansų planavimo dalies.
Vakarų Europos šalių gyventojai, pradėję nepriklausomą gyvenimą, paprastai pasirūpina ir finansine apsauga. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai prisiimami finansiniai įsipareigojimai – tuomet itin svarbu pasirinkti tinkamą sprendimą, kuris padėtų užtikrinti finansinę pagalbą atsitikus nelaimei, praradus darbingumą, pajamas ar pasikeitus šeimyninei situacijai.
Vakaruose žmonės aktyviai kaupia lėšas vaikų išsilavinimui, draudžia šeimos narius nuo pajamų sumažėjimo, o skolindamiesi pasirūpina ir draudimu, kuris nelaimės atveju nepaliktų šeimos su nepakeliamais įsipareigojimais. Tuo tarpu Lietuvos gyventojai šeimos pajamų apsaugos ir kaupimo ateičiai prioritetais nelaiko.
Aktyviausiai vartojanti ir bankų paslaugomis besinaudojanti lietuvių karta savo finansinio elgesio tradicijas vis dar kuria chaotiškai. Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje įgytos finansinio planavimo žinios nebeatitinka šiandienos realijų. Mūsų kartos žmonės augo kitokioje politinėje ir ekonominėje tikrovėje. Matėme kaip tvarkosi mūsų tėvai ir daugelis perėmėme iš jų finansinio elgesio pagrindus. Tačiau retas kuris susimąsto, kad, lyginant su mūsų tėvų karta, esame linkę prisiimti žymiai daugiau finansinių rizikų – daugiau vartojame, mažiau taupome, naudojamės finansavimo galimybėmis. Todėl šiandien finansų planavime turi atsirasti naujas dėmuo – finansinė apsauga. Suvokti šį poreikį yra sunkiau, nes žinių apie tai žmonės „neatsinešė“ iš savo šeimų. To tenka mokytis iš naujo.
Mindaugas Jusius yra „Swedbank LifeInsurance“ SE valdybos pirmininkas
