Norint įvertinti, ko galima tikėtis per ateinantį dešimtmetį, pravartu atsigręžti, koks buvo besibaigiantis. Taip lengviau įsivertinti mastelį, kuriuo galima matuoti tiek pokyčius, tiek lūkesčius.
Viena vertus ryškius pėdsakus pavyko įspausti skandalingai rezonavusiems įvykiams, kurių bendras vardiklis – teisingumo devalvacija: LEO LT, violetinės Garliavos istorija ar į korupcinius skandalus įsipainiojusių politikų pavardės. Dešimtmetis paženklintas 2012 m. Seimo rinkimais, tapusiais perkamos demokratijos simboliu. Istorinė gausa balsų pirkimų ir įvairių sisteminių pažeidimų. Turbūt jie nebūtų iškilę į paviršių, jei ne pilietiška visuomenė su „Baltomis pirštinėmis“ pasklidusi po rinkimų apygardas ir šalia jų. Konstitucinis teismas turėjo darbo anuliuodamas dalį rinkimų rezultatų, o koaliciją formavusios partijos įvedė naują derybinį kriterijų dalinantis ministerijas – jų pelningumą pagal skirstomų ES lėšų svorį.
Kita vertus dešimtmetis atnešė ir pokyčių, kurie mus artino prie vakarietiškos brandos: daugiau skaidrumo, daugiau viešumo, daugiau supratimo apie žmogaus teises ir laisves, o lūžis energetikoje buvo lemtingas geopolitiniame kontekste. Išsivaduota nuo monopolinės ir tuo pačiu politinės Kremliaus įtakos per Gazpromo vamzdžius. Pasistatėme Suskystintų dujų terminalą, pradėjome sinchronizacijas, aktyviai plėtota atsinaujinanti energetika. Vienintelis reikšmingas kartėlis, kai 2012 metų vasarą paskubomis likus vos keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų opozicijai pavyko susivienyti: socialdemokratai, darbiečiai, tvarkiečiai, valstiečiai, atskalūnai ir mišrūnai menka persvara: 62 balsais prieš 57 buvo pakištas referendumas, kurio tikrieji ketinimai, kad Lietuva nestatytų savo atominės elektrinės. Statyti jau ruoštasi, tačiau referendumininkai griebėsi šiaudo, sukuriant erzelį Seimo rinkimų fone. Šiaudas paėjo. Kremliui atsirado viltis Astravo vardu.
Tik teisingumu grįsti sprendimai gali sukurti tinkamas prielaidas sparčiam valstybės proveržiui.
Vidaus politikoje reikšmingu pokyčiu tapo Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotas politinių partijų vadavimas iš priklausomybės nuo juridinių asmenų paramos. Sudarytos sąlygos, kad politikams nebereikėtų žemintis, prašyti ir vėliau atidirbti sprendimais, viešaisiais pirkimais ir kitais korupciniais veiksmais. Priklausomybės ydas iliustravo tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba tiek Viešųjų pirkimų tarnyba. Atsisakyti senų įpročių ir išsivaduoti iš priklausomybės – nelengva. To pavyzdys – rezonansinė dėžutės korupcijos byla. Nepakanka vien reguliavimo pakeitimo – reikia drąsos ir tvirto pačių politikų apsisprendimo tapti laisviems, nes tik laisvi politikai gali priimti laisvus ir teisingus sprendimus.
Žengimas į naują Nepriklausomybės dešimtmetį sutampa su Seimo rinkimais. Priklausomai nuo jų baigties bus aišku, ko galime tikėtis. Ar grįš ministerijų dalybos pagal pelningumą, ar grįš gazprominiai princai ir princesės, ar grįš valstybinių įmonių kasyklų ištroškusi nomenklatūra laukianti atsukti įmonių depolitizacijas, nepriklausomas valdybas ir taip paversti partinėmis darbo birželėmis ar lesyklėlėmis. Astravo architektams tokia konjunktūra būtų labai paranki. Ypač, kai projektas dar nebaigtas, nepaleistas ir ekonomiškai neužtikrintas. Žūtbūt reikia vyriausybės, kuri ne tik netrukdytų, bet ir palaimintų nešvarios baltarusiškos elektros pirkimą ir taip vėl prijungtų Lietuvą prie Kremliaus interesų tinklo. Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas filme „Valstybės paslaptis“ trumpai ir aiškiai įvardino potencialią grėsmę: „su elektra atitekės ir įtaka“.
O taip norisi atsakingos valdžios, kuri ne tik turėtų valios nesigręžioti į praeitį, kuri gebėtų ne tik kurstyti keršto, supriešinimo ir barnių politiką, o tokios, kuri gebėtų kurti ateitį ir sugebėtų VYTIS tai kas prarasta. Sugebėtų ne tik padaryti proveržį modernizuojant ekonomiką, leisiančią kurti prielaidas tikrai, o ne iliuzinei gerovei, bet ir gebančiai užtikrinti įvairiapusišką teisingumą.
Teisingumo siekis išlieka esminiu tikslu, kurį dar uždavė Sąjūdis ir kuris likęs tinkamai neįgyvendintas.
Visuomenės nusivylimas, abejingumas, nepasitikėjimas turi aiškią priežastį – neteisingumo jausmą. Kai jauti, kad yra lygūs ir lygesni, kai jauti, kad valdžia dirba ne žmonėms, kai jauti, kad tave laiko menkesniu, nereikšmingu, nereikalingu ir demonstruoja nepagarbą.
Tai kas teisėta – nebūtinai teisinga. Daugėjant neteisingų sprendimų – pilietinė kantrybė ne geležinė. Ar galima vadinti teisingą viešąjį sektorių apiplėšusią milijardo milijonui išdalinimą su tikslu „laimėti visus rinkimus“? Permanentiškai priiminėti antikonstitucinius sprendimus siekiant savų interesų? Bandyti perimti Nacionalinio transliuotojo kontrolę ar kreipiant rezervo lėšas į kelių ir keliukų gerinimą savose vienmandatėse ir gyvenamosiose vietovėse?
Žengimas į naują Nepriklausomybės dešimtmetį sutampa su Seimo rinkimais. Priklausomai nuo jų baigties bus aišku, ko galime tikėtis.
Tik teisingumu grįsti sprendimai gali sukurti tinkamas prielaidas sparčiam valstybės proveržiui ir užtikrinti, kad būsimas dešimtmetis į istoriją įeitų kaip:
1. Saugiausias iki šiol buvęs Nepriklausomybės dešimtmetis. Dėl išmintingos, atsakingos ir socialiai jautrios politikos žmonės šalyje jaustųsi saugūs ne tik fizine, bet ir ekonomine, socialine prasme. Kiekvienoje diskusijoje svarstant bet kurį klausimą vienas iš privalomai aptariamų dalykų turi būti kaip problemos sprendimas vertintinas teisingumo požiūriu. Devalvuotas teisingumas turi būti reanimuotas.
2. Dešimtmetis, kuris ant greitkelio bėgių pastatys ekonomiką, kuri bus orientuota į aukštas technologijas su aiškiais prioritetais. Kuri augins BVP taip, kad leis mums išsiveržti iš ES uodegų ekonominiuose ir socialiniuose parametruose bent į vidurio pozicijas. Sėkminga transformacija gali ir turi tapti raktu sprendžiančiu kitą mums gyvybiškai svarbią problemą – prasčiausių visoje ES demografinių prognozių tendenciją. Auganti ekonomika pozityviai veiktų paskatas grįžti išvykusius, drąsiau planuoti gausesnes šeimas, o imigracinė politika taptų pagrįsta aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimu.
3. Proveržį visų piliečių išsilavinime padariusiu dešimtmečiu. Pagaliau ne tik bus pasiektas racionalus švietimui skiriamų pinigų naudojimas išsprendus tinklo problemas, mokytojų kvalifikacijos, ir mokymo kokybės ir taip įveikta egzistuojanti galimybių atskirties ir neteisingumo problema. Ne tik pradėsime kartais daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, bet ir sukursime realiai veikiančią visuotinę mokymosi visą gyvenimą sistemą. Tai galimybė ne tik efektyviai persikvalifikuoti, įgyti žinių ir gebėjimų reikalingų save išlaikyti konkurencingu, bet ir stiprinti kritinio mąstymo gebėjimus. Ne atsitiktinai Pasauliniame švietimo ateičiai indekse viena svarbiausių išvadų paskelbta, kad niekada kritinio mąstymo poreikis dar nebuvo toks gyvybiškai svarbus. Nuo visuomenės sąmoningumo lygio tiesiogiai priklauso demokratijos ir priimamų sprendimų kokybė.
4. Įvaldytais gebėjimais svarbiausius politinius sprendimų priimti sutarimo būdu. Gebėjimas kalbėtis, tartis ne tik su bendraminčiais, bet ir politiniais oponentais taps norma ir įprastu aukštos politinės kultūros reiškiniu. Tik toks dialogo būdas gali užtikrinti svarbiausių sprendimų tvirtumą ir tvarumą. Buldozerinė demokratija gal ir legitimizuoja sprendimą, tačiau neužtikrina jo tvarumo. Kitaip tariant, nepadaro jo ir teisingu. Lieka nusivylę kitokį požiūrį turintys, didinama atskirtis ir nepasitenkinimas. Dabartinės valdančiosios daugumos palaikoma sumaišties, priešinimo, konfliktų, sienų statymo politika turi būti pakeista praktiškai įgyvendintu Popiežiaus Pranciškaus Lietuvai atvežtu linkėjimu – tapti tiltų statytojais.
5. Realiais sprendimais prisidedančiais prie Planetos išsaugojimo ir paliekant švaresnius mūsų bendrus namus ateities kartoms. Po Grigeo, neteisėtų sąvartynų ir kitų taršos židinių akivaizdu, kad reikalingas ekologinį teisingumą užtikrinantis sąjūdis su labai konkrečiais sprendimais ir ambicijomis. Kad ir pavyzdžiui Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestuose nebeliktų nė vieno namo šildomo anglimi ar malkomis. Vilnius ir taip nominuojamas viena labiausiai užterštų ES sostinių. Paskatos jungtis prie centrinio šildymo arba užtikrinti ekologišką šildymo būdą turi tapti garbės reikalu. Kaip ir lauko tualetai, kaip eksponatai gali būti randami tik Rumšiškių liaudies buities muziejuje.
Ko išmokome per 30 metų – tai kurti teisėtumą. Sąžiningai ir nelabai, buldozerine demokratija ar valdiškomis zadanijomis, tikrais ar imituotais konkursais, medžioklėse ar priešpirčiuose – gimsta įstatymai, įsakymai, nutarimai. Taip atsiranda teisėtai išasfaltuoti keliukai – tačiau ir silpnesnį moralinį kompasą turintys supranta, kad tai toloka nuo teisingumo.
Teisingumo formulė vasario 16 d. nuskambėjo iš signatarų namų balkonėlio Vytautui Landsbergiui priminus Adomą Mickevičių: „Turėk širdį ir žiūrėk į širdį“. Nesudėtinga įsiminti – visiems duota galimybė naudotis, belieka taikyti pagal paskirtį. Tik tiek pakaktų tikros gerovės stebuklui sukurti.
Mindaugas Lingė yra TSPMI dėstytojas, buvęs Prezidentų V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės patarėjas, TS-LKD patvirtintas kandidatu Šeškinės vienmandatėje apygardoje.
