Supaprastinimai šioje srityje beveik neišvengiamai mažina asmenų teisių apsaugą, niveliuoja teisiškai svarbius jų situacijų ypatumus ir skirtumus. Todėl technologijos vis dar negeba spręsti ir nesprendžia bylų teismuose, o tos, kurias pasitelkiame įgyvendinti įstatymus, veiksmingos ir priimtinos tik tiek, kiek pačios šių įstatymų faktiškai nesiaurina ir nepakeičia.
Su akivaizdžiu tokios problemos atveju dažnai patys to nežinodami susidūrė ir dalis šiemet naujuoju vedliu pajamas deklaravusių gyventojų. Nėra abejonių, kad šis naujas instrumentas daugumai palengvino ir supaprastino visą deklaravimo procesą, leido sutaupyti nemažai laiko (jeigu neskaitysime pirmosios pažinties jaudulio). Bet ši lazda – taip pat su dviem galais.
Įdiegusi vedlį Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) dar giliau į(si)tvirtino Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymo aiškinimo ir taikymo monopolį, nors tokios teisės jai įstatymuose nerandame. Naudojantis vedliu GPM deklaraciją galima užpildyti ir pateikti tik taip, kaip įstatymą aiškina, mokestį skaičiuoja ir vedlyje iš anksto suprogramavo pati VMI. Mokėtojas negali savo mokesčių apskaičiuoti kitaip, net jeigu, jo nuomone, įstatymas jam tai leidžia. O tokią teisę mokesčių mokėtojai turi (bent įstatymuose ji tokia numatyta). Net jeigu ir surastume būdą pajamų ir mokesčių skaičius vedlyje sudėlioti savaip (ir gauti tą rezultatą, kuris Jums atrodo teisingas), pateikti (deklaruoti) jų VMI greičiausiai taip ir nepavyktų, nes vedlio sistema tokių skaičių tiesiog nepriimtų.
Pavyzdžiui, tęsdamas ir ankstesnių deklaracijų tradiciją, deklaravimo vedlys neleidžia gyventojams, kurie per metus pardavė kelis nekilnojamojo turto objektus arba automobilius, vieno daikto pardavimo pelno sumažinti nuostoliu, kuris galėjo susidaryti pardavus kitą. Tai reiškia, kad nuostolingai parduotas garažas arba automobilis nesumažins mokesčių nuo pelningai parduoto buto, nors parduodant paveikslus, vertybinius popierius ar kitą neregistruojamą turtą toks „sudengimas“ tarp tokio (tačiau tik tos pačios „rūšies“) turto yra galimas.
Mokėtojas negali savo mokesčių apskaičiuoti kitaip, net jeigu, jo nuomone, įstatymas jam tai leidžia.
Vienintelis logiškas (bet nebūtinai pagrįstas) tokio skirstymo pagrindas – skirtingos šioms turto kategorijoms numatytos GPM lengvatos (bet net ir tai nepaaiškina, kodėl pajamos iš nekilnojamojo turto perleidimo skaičiuojamos kitaip negu vertybinių popierių, meno vertybių ar sodo gėrybių). Kita vertus, skaičiuojant GPM viso ir bet kokio turto įsigijimo kaina iš jo perleidimo pajamų atimama vadovaujantis vieno ir to paties GPM 19 str. nuostatomis. Todėl esama tikrai nemažai argumentų abejoti tokia VMI pozicija, tačiau deklaravimas vedliu labai riboja galimybes rinktis savąją GPM įstatymo interpretaciją ar bent inicijuoti ginčą.
Panašiai nepastebimai viena įstatymo aiškinimo versija implikuojama ir pajamų užsienyje gavusiems mokesčių mokėtojams. Nors GPM įstatymas numato, kad tam tikros užsienyje gautos ir ten jau apmokestintos pajamos Lietuvoje papildomai ne(be)apmokestinamos, vedlio taikomos formulės dėl jų padidina GPM tarifą Lietuvoje gautoms panašioms pajamoms. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto nuomos pajamos, palūkanos, taip pat pajamos iš turto perleidimo (kaip ir kai kurios kitos) sumoje iki 84 VDU per metus (už 2019 m. tai ~136 tūkst. eurų) apmokestinamos 15 proc. tarifu. Nurodytą ribą viršijančiai daliai taikomas 20 proc. tarifas.
Tačiau net jei mokesčių mokėtojo Lietuvoje gauta tokių pajamų suma šios ribos neviršijo, jų dalis bus apmokestinta didesniu 20 proc. tarifu vien dėl to, kad tas pats mokėtojas gavo nuomos pajamų ar pardavė NT ir užsienyje. Ir tai nepaisant to, kad šios pajamos užsienyje jau buvo apmokestintos ir Lietuvoje (pagal GPM įstatymą) toliau nebeapmokestinamos. Kitaip kaip tik netiesioginiu šių užsienyje gautų pajamų apmokestinimu tokias vedlio formules pavadinti būtų sudėtinga.
Tokiu būdu GPM deklaravimo vedlys iš dalies panaikino mokesčių mokėtojų galimybę patiems skaityti įstatymą ir juo vadovautis, pateikti savo supratimu ir skaičiavimu grindžiamą deklaraciją VMI, kurios skaičius, esant poreikiui, būtų galima pagrįsti argumentais. Pradėjus naudoti vedlį visi sudėtingi mokesčių apskaičiavimo klausimai sprendžiami iš esmės tik taip, kaip įstatymą aiškina VMI. Tokiu būdu vedlys, kartu su kitomis gausiomis VMI technologinėmis sistemomis, de facto monopolizuoja GPM ir kitų mokesčių įstatymų praktinį taikymą, gal net pakeičia įstatymą. O jeigu su kažkuo nesutinkate, turite galimą pasirinkimą bandyti deklaracijos formą užpildyti tušinuku, neturėtų būti neįmanoma...
Diskusijos ir atvirumo, nustatant naujas normines, įstatymus įgyvendinančias taisykles, tikrai norėtųsi šiek tiek daugiau.
Ar tikrai VMI visada neteisi, tendencinga ir tik taikosi, kaip čia pažeidus mokesčių mokėtojo teises? Tikrai ne, kokia nors diktatūra čia dar nė nekvepia. Tačiau tiek jau nurodyti pavyzdžiai, tiek ir pats faktas, kad technologinė pažanga šiuo atveju nėra itin pritaikyta bendrauti su kitaminčiais (nors tą padaryti ir nebūtų itin sudėtinga) šiek tiek nuostabos ir nerimo neabejotinai kelia.
Diskusijos ir atvirumo, nustatant naujas normines, įstatymus įgyvendinančias taisykles, tikrai norėtųsi šiek tiek daugiau.
Juk pajamų deklaravimas yra vienas iš svarbiausių pavidalų, kuriuo praktikoje veikia GPM įstatymas. Neteisingai ar netiksliai veikiantis vedlys, reiškia ir neveikiantį įstatymą. O juk retas kuris iš esmės gilinasi į paties įstatymo ypatumus ir smulkmenas, todėl būtent deklaracijos forma ir jos veikimo principai turi maksimaliai tiksliai atitikti įstatymo nuostatas, kartu prisimenant ir mokesčių administravimo įstatymo imperatyvą, jog visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.
Turint galvoje visa tai, būtų galima tikėtis, kad pajamų deklaravimo vedlio veikimą reglamentuojantis VMI viršininko įsakymas, prieš jį priimant, bus maksimaliai plačiai išdiskutuotas, išsamiai apsvarstytas ir suderintas. Pavyzdžiui – aktyviai kreipiantis į viešojo bei privataus sektoriaus specialistus (tiesiogiai ar per asocijuotas struktūras), prašant kritinio vertinimo, pastabų ir pasiūlymų, ekspertinių išvadų. Nemokamai. Vėliau, kruopščiai įvertintus, jas galima priimti arba argumentuotai atmesti. Šiuo atveju tik pasyviai ir bemaž formaliai suteiktą galimybę jau pačioje metų pabaigoje 14 dienų pasisakyti dėl daugiau kaip 100 psl. kompleksinio dokumento (net ne paties vedlio šiandien matomu pavidalu) vargu ar galime laikyti geriausios praktikos pavyzdžiu. O juk ir pačios VMI interesas turėtų būti maksimaliai patikrintas, ne tik simpatikų, bet ir kritikų streso testus maksimaliai atlaikantis modernus rezultatas: tiek technologine (saugumo, efektyvumo, funkcionalumo), tiek ir turinio, atitikties įstatymams prasme.
Diskusinių temų tarp VMI ir rinkos visada buvo ir bus, tobulumo nei iš įstatymų, nei iš juos įgyvendinančių teisės aktų taip pat tikėtis neverta. Tačiau, ar už VMI požiūrio šiuo metu siūlomą paslaugos greitį ir paprastumą sutinkame mokėti tuos „arbatpinigius“ (galimai aukodami savo sumokamų mokesčių tikslumą), ar, vis dėlto, keli šimtai ar tūkstančiai galimai prapuolančių asmeninių eurų verti papildomos individualios pastangos, turėtume turėti bent jau teisę pasirinkti patys. Ir technologijos savaime čia nei gėris, nei blogis, tik instrumentas, kuris išnaudojamas pilnai ir tinkamai arba ne.
Mindaugas Lukas yra advokatų kontoros „WALLESS“ partneris.
