Klimato kaitos svarba Europos Sąjungai
Pagrindine žinia galima laikyti ne tai, kad Europos Komisija kaip institucija, anot U.von der Leyen, turi būti sudaryta lyčių lygybės principu. Kalbos esme tapo idėja, kad per savo darbo pirmąsias 100 dienų ji parengs ir pateiks Europos Sąjungai „žaliąją sutartį“, kurią įvardijo kaip klimato įstatymą ir kurioje būtų numatyti įsipareigojimai iki 2050 metų užtikrinti anglies dvideginio pusiausvyrą. O Europa kaip regionas, pasak naujosios pirmininkės, taps vienu iš labiausiai palankių aplinkai globaliu mastu, nes naudotų tik atsinaujinančios energijos šaltinius, kurie nedaro įtakos klimatui.
Paradoksu tapo tai, kad po tokių pozicijų išsakymo jos kandidatūrai priešinosi žaliųjų ir dalis kairiųjų Europos Parlamento frakcijų atstovų, kurių programose kandidatuojant esminiai kriterijai buvo orientuoti į klimatą, darnų vystymąsi ir žaliosios ekonomikos plėtrą. Pristatyme netrūko dėmesio ir investicijoms į klimato apsaugą. Jų pamatu, U. von der Leyen teigimu, turi tapti daugiašalis ES šalių bendradarbiavimas. Šiam klausimui buvo skirtas dėmesys ir aptariant kitas su saugumu susijusias temas.
Aplinkosaugos rizikas užgožia geopolitiniai veiksniai
Aplinkosaugos rizikos, kurių centre šiuo metu atsiduria klimato kaita, yra glaudžiai susijusios su kitomis globaliomis rizikomis ir gali jas sąlygoti. Tai supranta tarptautinės organizacijos – šiandien šių grėsmių pagrindiniais skelbėjais tampa Jungtinių Tautų Organizacija ir vis labiau šią sferą gvildenanti Europos Sąjunga. Pastaraisiais metais ES dėmesio centre nuolatos buvo geopolitiniai veiksniai, siejami su terorizmu, kariniais konfliktais, pabėgėlių klausimu.
Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo kasmetinėmis ataskaitomis, stebima tendencija, kad nuo 2011 m. klimato kaitos faktorius tampa tendencija, kuri ne tik vyrauja politinėje darbotvarkėje, bet ir kelia didžiausią rizikos pavojų. Galingųjų valstybių atstovai pamažu suvokia, kad biologinės įvairovės praradimas nėra antraeilė rizika. Atvirkščiai – tai labai svarbūs procesai, galintys sukelti kitas globalias visuomenines, ekonomines, geopolitines rizikas, susijusias su maisto saugumu ar vandens atsargomis. Tą jau galime stebėti besivystančių valstybių regionuose, o situacijos Venesueloje ar Kuboje tampa realių grėsmių pavyzdžiais.
Jeigu Europos Komisija principingai imsis to, ką įvardijo naujoji pirmininkė, darnaus vystymosi koncepcija įgaus naują pagreitį Europos Sąjungoje.
Ekstremalūs orų pokyčiai, žmogaus sukeltos katastrofos ir stichinės nelaimės vertinamos kaip mažiau grėsmingos iš dalies dėl to, kad jau egzistuoja bent preliminari infrastruktūra, strategijos ir suvokimas, kaip tokias situacijas suvaldyti. Tačiau klimato kaita verčia iš naujo permąstyti politines priemones ir naujai įvertinti, kas buvo pasiekta, o kas – ne, ypač po 2015 m. Paryžiaus klimato kaitos konferencijos, kadangi po šio susitarimo globali situacija pasikeitė kardinaliai. Tą sąlygojo JAV prezidento Donald Trump išstojimas iš šio susitarimo. Be to, Brazilijos prezidento rinkimus laimėjo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikas Jairas Bolsonaro, kuris išsakė poziciją, kad saugoti atogrąžų miškus nėra Brazilijos prioritetas, o miškų kirtimas įvardytas kaip normali pramonės šaka.
Darnus vystymasis taps svarbesnis nei Europos kaimynystės politika
Jeigu Europos Komisija principingai imsis to, ką įvardijo naujoji pirmininkė, darnaus vystymosi koncepcija įgaus naują pagreitį Europos Sąjungoje. Nepaisant to, kad 2015-ieji buvo paskelbti Europos vystomojo bendradarbiavimo metais, per ketverius metus nuo to laiko buvo pasiekta palyginti mažai iš deklaruotų pareiškimų. Valstybėms narėms reikės iš naujo įvertinti darnaus vystymosi tikslą, kuris yra nestabdant ekonominio augimo išsaugoti pagrindinius ekologinius procesus ir gyvybės palaikymo sistemas, išlaikant biologinę įvairovę. Neturint šio suvokimo, ekologinis sąmoningumas netaps visuotinai priimtina nuostata.
Dažnai kalbant apie klimato kaitą diskusijose kertine ašimi tampa valstybių ekonomika. Ekonominis progresas yra artimai susijęs su augančiu energijos poreikiu ir kylančiu iškastinio kuro sunaudojimu, todėl „žaliosios ekonomikos“ siekis yra pergalvoti pagrindinius pramonės energijos šaltinius, keisti požiūrį, skatinti ekologišką mąstymą versle. Jeigu per ateinančius 100 darbo dienų sulauksime žadėto progreso įstatymo pagrindu, tai bus didelis žingsnis visai Europai į priekį, taip pademonstruojant, kad yra suvokiamos svarbiausios globalios rizikos.
Mindaugas Norkevičius yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros lektorius.
