Daugumos žmonių šviesią viltį prislėgė valstybės griovimas, vykdomos politikos nesėkmės ir neišsipildantys, atrodytų, paprasti ir įgyvendinami lūkesčiai. Ironiška, tačiau šiandien sovietinį žodį „blatas“ pakeitė žodis „korupcija“.
Lietuvoje esančiame jovale svarbu nepalūžti ir rasti teisingumą bei šviesius kelius.
Šis korupcinis įprotis ne tik išliko, bet dar labiau išsiplėtė. Valdžios institucijose įsitvirtino modernesnė papuvusios nomenklatūros forma. Todėl privalome rasti jėgų ir sugrąžinti Sąjūdžio idealus, visus tuos mums mielus principus ir vertybes. Tikiu žmonėmis, todėl, neabejoju, kad Lietuvos neištiks nei apokalipsė, nei kad ji gali visiškai sugriūti, išnykti.
Lietuvoje esančiame jovale svarbu nepalūžti ir rasti teisingumą bei šviesius kelius. Teisingumas – pamatinė visuomenės vertybė. Geras teisėsaugos darbas ypač sunkiais valstybei momentais yra būtinas. Todėl neatsitiktinai paprasti piliečiai iškelia teisingumo siekį, kaip esminį dalyką gelbėjantis nuo valstybės griūties.
Teisingumą šalyje vykdo teismai ir teisėjai turi būti teisės tarnai, tačiau pastebiu, kad teisėjai ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnai dažnai tik formaliai laiko save teisės tarnais, o tai reiškia, kad žmogus, realiai nelaikantis savęs teisės tarnu, galų gale tampa jos valdovu. Nepatinka teismuose įsigalėję netikę advokatų ir teisėjų santykiai bei nuostata, kad advokatas teisme yra lyg ir vienas iš valstybės teisingumą vykdančių asmenų.
Tiesa, įstatymai yra daugmaž geri. Advokatas Lietuvos teisės aktuose, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, yra labai svarbus privatus asmuo, teikiantis piliečiams reikalingas teisines paslaugas bei privalo įstatymų ir etikos leidžiančiomis priemonėmis visokeriopai ir sąžiningai ginti, atstovauti ir teikti teisines konsultacijas savo kliento naudai.
Todėl neteisėta iš sovietinių laikų likusi patogi korupcionieriams nuostata yra labai žalinga, nes leidžia geriau įtvirtinti netikusius advokatų ir teisėjų santykius, kai vienose bylose advokatai patarnauja teisėjams, o kitose – teisėjai patarnauja advokatams. Suprantama, kad dėl šitokių „kompromisų“ labiausiai apgautas ir nuskriaustas lieka silpniausias.
Noriu atkreipti dėmesį, kad neteisingumas ir neteisėtumas teisėsaugoje yra ne tik nuskriausto piliečio, bet ir valstybės pralaimėjimas bei teisėsaugos pareigūnų įvykdyta valstybės išdavystė. Todėl klestint neteisingumui valstybės išdavystė tampa nesunkiu pažeidimu net specialiose tarnybose, kurios moralinės krizės sąlygomis leidžiasi prekiauti valstybės paslaptimi.
Viliuosi, kad šiais sunkiais laikais atskirsime šviesą nuo tamsos, tiesą nuo melo, teisingus kelius nuo klaidingų ir teisingumas vėl sugrįš į mūsų brangią Lietuvą.
Tegul atranda lietuviai save ir savo vietą Lietuvoje ir telaimina mus Dievas!