Dievas tikrai yra mano išganymas. Aš Juo pasitikiu ir esu be baimės, nes Jis mano tvirtybė ir mano giesmė, Jis mano gelbėtojas!“ Džiaugdamiesi semsitės vandens iš išganingųjų versmių. Tą dieną sakysite: „Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės Jo vardo! Garsinkite tautoms Jo darbus, skelbkite, koks iškilus Jo vardas! Giedokite VIEŠPAČIUI šlovės giesmę, nes Jis padarė nuostabų darbą. Težino tai visa žemė! Krykštauk ir džiūgauk, Siono mieste, nes iškilus tarp jūsų yra Izraelio Šventasis! (Iz 12,1-6)
Daugelį dalykų vertiname ypatingai, kai juos prarandame. Prarasta laisvė, sveikata, šeima ir kita iš naujo įvertinama, kai jų netenkama ir žmogus, atrodo, daug ką padarytų, kad tik galėtų susigrąžinti tai, kas prarasta. Pranašo Izaijo laikų izraelitai patyrė katastrofinius praradimus. Asirijoje ištremta dešimt giminių, kurios ištirps tarp tautų. Judėja patyrė Babilono tremtį. Kai tai nutiko – ko laukti? Kuo guostis?
Sugrįžimo ilgesys būdingas visiems tremtiniams. Lietuvos tremtiniai ir politiniai kaliniai tai liudija. Klausydami ar skaitydami jų atsiminimus patiriame, kad daugelį gelbėjo, šildė ir jėgų suteikė viltis sugrįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Daugeliui tik skausme, netektyje atsiskleidė, kokie brangūs namai ir laisvė. O jų kurtos eilės, nors ir kupinos skausmo, nekviečia kerštui ar atpildui, bet nukelia tiesiog į namus, kurie buvo ir gal dar tebėra.
Viešpats, tačiau, per pranašą prabyla apie Tą dieną. Kokia tai diena, koks laikas? Laukimas pažįstamas kiekvienam žmogui. Žmonės laukia, kada gyvens geriau, pasieks užsibrėžtų tikslų, bus laimingesni, sveikesni ir pan. Bet kas gi yra Ta diena, kai bus galima atsikvėpti ir garbinti Viešpatį? Toji diena yra šiandien, dabar, nes šiandien Dievo pažadas yra išsipildęs ir visi, ištremtieji nuo Dievo veido, gali pas Jį sugrįžti.
Dievas yra teisingas, todėl, patinka mums ar ne, Jo teisingumas lemia tai, kad kiekvienas už savo nuodėmes turime prisiimti deramą bausmę ir Viešpaties rūstybę. Nuo jos nei vienas žmogus nei pasislėpti, nei išsigelbėti negali. Bet Ši diena yra malonės diena, nes Dievo rūstybė nugręžta nuo mūsų ir krito ant Kristaus, kuris prisiėmė tai, kas buvo lemta mums. Taip Jėzuje išsipildė Dievo teisingumas ir begalinė meilė, leidžianti mums, vergams ir tremtiniams, vėl sugrįžti ir būti laisvais.
Iš pusantro milijardo krikščionių nemaža dalis šiandien yra įsijungę ne į Dievo garbintojų, bet pasaulio murmėtojų chorą, kurie drauge su vilties neturinčiais užuot šlovinę Viešpatį, nepaliaujamai skundžiasi pačiais įvairiausiais dalykais – pasaulio neiteisybėmis, žmonių blogumu, negerais kaimynais ar šiaip blogu gyvenimu.
Bet kaip gyvenimas gali būti geras, jei mes patys jo atsisakome? Kaip gali ramybė apsigyventi mūsų širdyse, namuose, šalyje, jei mes apie ją nenorime nė girdėti? Užuot pakėlę akis į Dievą, mes kaip vaikai prekybos centre matome tik tai, kas sudėta apatinėse lentynose ir suvyniota į spalvingus popierėlius, ir netveriame iš apmaudo, esą be beverčio maisto ar vienadienių žaislų esame nelaimingiausi žmonės, kai tuo tarpu Tėvas yra pasirūpinęs tikruoju maistu ir tikruoju džiaugsmu.
Tad padėkokime Viešpačiui už atleidimo ir sutaikymo dieną Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje, kad šiandien Jis mus yra išvadavęs ir mirties ir pragaro, iš baimės ir tamsybės, ir kad Jo rūstybė nusigręžė į nepadariusį nieko pikta – Nukryžiuotąjį.
