Štai, minioms kalbėdamas apie Joną Krikštytoją kaip apie išpranašautą sugrįžusį Eliją, kaip pasiuntinį, turintį nutiesti Viešpačiui kelią, kaip „daugiau negu pranašą“, Jėzus ištarė paslaptingus žodžius. Jis tai pasakė tuo metu, kai Jonas Krikštytojas buvo įkalintas ir siuntė savo mokinius pas Jėzų, kad šie įsitikintų ir patvirtintų arba paneigtų, kad Jis esąs Tas, kuris turi ateiti.
„Didesnis“ ar „mažesnis“ šiuo atveju nėra žmogaus asmeninės paveldėtos ar iš(si)ugdytos savybės, bet jo buvimas Dievo akivaizdoje iki atpirkimo ir po. Šiandien mes jau esame atpirkti, šiandien jau esame išgelbėti.
Kas yra didesnis ir kas – mažesnis? Mes mėgstame priskirti kitiems žmonėms savybes, kurių šie neturi, ir neįvertiname tikrųjų. Tai būdinga ir nuomonei apie Joną Krikštytoją. Evangelijose šiam iškiliam asketui ir „balsui tyruose“ suteikiama ypatingai didelė reikšmė. Nuo pat gimimo, net pradėjimo, jis vadinamas „Aukščiausiojo pranašu“. Jis buvo tas, kuris išjudino minias, kurio kalboje nebuvo jokio pataikavimo ar, sakytume, lankstumo. Jis ragino atgailai ir kalbėjo apie prisiartinusią Viešpaties dieną. O savo kūną dengdamas kupranugario kailiais ir misdamas skėriais bei laukinių bičių medumi, jis, regis, nesusilaukė tokių priekaištų, kaip Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis nusidėjėlių namuose.
Iki mirties – nukirsdinimo – išpildydamas savo pranašišką pašaukimą, jis tapo didžiausiu iš visų iki tol gyvenusių žmonių. Bet jis buvo tik žmogus. Tik kūnas ir kraujas. Kartu be galo stiprus ir nepalenkiamas, bet tuo pačiu ir abejojantis. Tai liudija ir mokiniai, pasiųsti iš kalėjimo paklausti apie Kristų. Mes nežinome, ką Jonas galvojo kalėjimo kameroje. Gal, kad Jėzus turėtų jį išvaduoti, o gal, kad Dievo Karalystė turėtų pasireikšti esamų blogybių sunaikinimu. Tikra yra tai, kad jis suabejojo dėl Jėzaus, kurį pats buvo pakrikštijęs, po kurio krikšto pasigirdo balsas iš dangaus, patvirtinantis, jog Tas yra Sūnus. Taigi Jonas Krikštytojas buvo kūnas ir kraujas, kaip ir mes visi.
Tačiau kodėl mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį? Jonas dar neregėjo išganymo, atpirkimo, Kristaus mirties ir prisikėlimo. Jis pats nebuvo krikštytas vandeniu ir Dvasia, kaip kad Jėzus Nikodemui kalbėjo – kas netgims iš aukšto, neįeis į dangaus karalystę. Tas, kuris nėra atgimęs iš vandens ir Dvasios. Taigi, kas gimė iš aukšto, tas naujas kūrinys. Todėl kiekvienas krikštytas tikintysis yra ne tik kūnas ir kraujas, bet ir naujas kūrinys, kuriam atleidžiamos nuodėmės ir kuris per Kristų gali džiaugtis nuodėmių atleidimu, taigi – pergale Kristuje prieš nuodėmę ir mirtį.
„Didesnis“ ar „mažesnis“ šiuo atveju nėra žmogaus asmeninės paveldėtos ar iš(si)ugdytos savybės, bet jo buvimas Dievo akivaizdoje iki atpirkimo ir po. Šiandien mes jau esame atpirkti, šiandien jau esame išgelbėti.
Su šventuoju Jonu Krikštytoju mus sieja labai daug, ir pasimokyti iš jo galime daug. Pirmiausia - apie savo dieviškojo pašaukimo išpildymą. Net tada, kai mus užklumpa abejonės arba kažkurioje gyvenimo srityje, arba tikėjimo kelionėje neišsipildo mūsų lūkesčiai ir mes klausiame, ar Jėzus yra Tas, kuris turi ateiti, mes galime pasimokyti, kaip turėtume niekur nesidairydami vardan Kristaus gyventi taip, kaip nori Dievas – tvirtai ir be baimės. Kita vertus, turime dėkoti Viešpačiui, kad esame išgelbėti ir galime džiaugtis, kad jau esame dangaus karalystėje, nors tebegyvenane kūne. Pas mus, krikštytus tikinčiuosius, Viešpats ateina savo galybe čia ir dabar, net tik tada, kai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
