Šventoji Dvasia atveria mums Dievo širdį, Jo begalinę meilę ir Jo dovanotą išganymą. Per Šventosios Dvasios veikimą Dievo kūrimas, įsikūnijimas, atpirkimas, prisikėlimas visuomet yra dabar. Dievas ir gyvenimas yra dabartyje.
Dabartis yra vienas svarbiausių momentų, kurį mums atskleidžia Dvasia. Dabarties matymas, jos patirtis labai skiriasi nuo to, kaip laiką vertiname įprastinėje gyvenimo tėkmėje, kur praeitis ir ateitis yra savo vietose laike (kaip ir turi būti): kažkas jau praėjo, kažkas dar neatėjo ir neįvyko.
Tačiau ne visiškai taip yra su Bažnyčia. Nors mes prisimename didingus praeities įvykius, kuriais Dievas apsireiškė žmonėms. Minime mūsų tikėjimo protėvius ir mokomės (bent jau stengiamės) iš praeities pavyzdinių įvykių bei pirmtakų klaidų.
Tačiau viena yra aišku – Bažnyčia, keliaudama laike, yra ir pačioje laikų pradžioje ir jų pabaigoje. Taip yra, nes Bažnyčioje apsigyveno pats Dievas, kuris yra nekintantis, ir Jis visa apie save apreiškė. Todėl ir garbiname Dievą, kuris kūrė ir kuris kūriniją pabaigs.
Mes garbiname Viešpatį Jėzų Kristų, kuris kaip kadaise su savo mokiniais, taip šiandien su mumis dalijasi savo Kūnu ir Krauju. Būdama laikinume, keliaujanti Bažnyčia jau dabar džiaugiasi amžinybe ir garbina Dievą su triumfuojančia Bažnyčia, kuri jau nugalėjo.
Bažnyčia yra nenugalima ir neįveikiama, nes ji jau gyvuoja amžinybėje ir yra, nors dėl žmogiško narių silpnumo nemenkai iškreiptas, tačiau iš esmės teisingas amžinybės provaizdis. Nesvarbu, kokios politinės sistemos, imperijos egzistavo ir dar egzistuos.
Netgi ne taip svarbu, kaip bus žiūrima į pačią Bažnyčią, tikėjimą ar Dievą. Bažnyčia tikrai išliks, nes laikini, trapūs dalykai niekaip neįveiks amžinybės. Kaip ir žmogaus kvailybė ar pyktis – Dievo išminties ir meilės.
Kokios šiandien mūsų Sekminės? Ar suvokiame, kokia Dievo galybe esame apdovanoti, kad galime gyventi virš laiko, virš regimos tikrovės ir mėgautis Dievo gerumu?
