Kam teko patirti „tamsią naktį“ pagal Šv. Kryžiaus Joną arba Martino Lutherio „Anfechtungen“, kuris reiškia tą pačią beviltišką sielos naktį, bet dažniausiai net neverčiamas į kitas kalbas, tas supras ir priims tai, ką per pranašą Izaiją kalba Dievas.
Izaijo laikotarpiu žlugo Izraelis, o ir Judėja kentėjo dideles politines bei dvasines įtampas. Vargas, tremtis ir neviltis, regis, neišvengiami išrinktosios tautos gyvenime. Bet staiga sušvinta paties Viešpaties pažadas, Jo mintis ir valia – atstatyti, sugrąžinti, atpirkti.
Ištikus netikėtai nelaimei, užklupus neįveikiamiems sunkumams susimąstome, ar tikrai viskas padaryta, ką reikėtų nuveikti arba kaip Dievui įtikti ir Jį permaldauti, kad gyvenimo tamsa nuslinktų ir būtis vėl įgautų šviesių spalvų bei prasmės.
Tai nepaprasta tema, ypač tuomet, kai esame akligatvyje, o kelio atgal nėra. Ji taip pat labai individuali, priklausomai nuo to, kokį skausmą turime kęsti, su kokiais iššūkiais susiduriame. Ir čia nėra didesnės ar mažesnės bėdos. Yra tik kiekvieno mūsų siela, gyvenimas su sava našta ir savu skausmu.
Ir šiandien kiekvieną mūsų Viešpats trokšta vesti iš tamsiausios nakties į gyvenimą.
Įdėmiai skaitydami šio sekmadienio Dievo žodį galime patirti, jog Dievas pats yra su savo tauta, savo žmonėmis. Ir nors dieviškas teisumas leidžia įvykti tam, kas turi įvykti, Jo meilė veda į atstatymą ir atnaujinimą. Ir ne šiaip sau, bet tai glūdi paties Dievo troškime. Todėl Viešpats kalba ne apie prisigerinimą Jam, apeigų ar ritualų patobulinimą, bet apie savo valią ir troškimą.
Dievas prabyla apie Jokūbą ir Izraelį – pietinę ir šiaurinę tautos karalystes. Kalbėdamas tautai Jis primena, kad pats ją pašaukė, atpirko ir saugos, kad, kaip senomis dienomis, taip ateityje lydės ją ženklais.
Ir, kas mums ypač svarbu, kalbėdamas apie tautą ir geopolitinius pokyčius, Viešpats prabyla kitaip negu šio pasaulio galingieji, kurie ir senovėje, ir šiomis dienomis kalba apie gyventojų kiekį, socialinę sudėtį, kariuomenės galias, bendrąjį vidaus produktą ir ekonominį pakilimą ar nuosmukį. O Viešpaties širdis ir mintis paliečia kiekvieną žmogų. Kiekvieną.
Jis taria: „Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukteris iš žemės pakraščių, kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, kiekvieną, kurį savo garbei aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau.“
„Sukūriau, pašaukiau ir parengiau.“ Šiuo atveju lietuviškas Šventojo Rašto vertimas neatspindi visos minties svarbos. Šiaip turėtume šiuos žodžius skaityti: „Sukūriau iš nieko, suteikiau pavidalą ir ištobulinau.“ Tokia šios frazės prasmė.
Šiandien mes, per Kristų būdami tie Dievo sūnūs ir dukterys, galime drąsiai prisiimti šiuos žodžius sau, nes jie mums ir skirti. Kristaus kraujas, Šventasis Krikštas ir Dievo malonė sukūrė, apipavidalino ir tobulina mus. Tai nėra mūsų darbas ar nuopelnas. Ir šiandien kiekvieną mūsų Viešpats trokšta vesti iš tamsiausios nakties į gyvenimą.
Todėl linkiu mums visiems pasikliauti Jo vedimu ir pažadu, ištartu per pranašą Izaiją, kurio ir vardas reiškia – Dievas gelbsti.
