 |
Vaikystėje giedrais vakarais mėgdavau žiūrėti į dangų. Kartu su kiemo draugais mėgindavome atspėti ar pagal vadovėlius nustatyti žvaigždynus, žvaigždes, kitus objektus. Nežinau, ar teisingai pataikydavome, tačiau bet koks dangaus kūnų identifikavimas sukeldavo nemenką džiaugsmą – Visata nors kažkiek atsiskleidžia, tampa pažini. Bet užvis labiausiai laukdavome, kuris pirmas pamatys, kaip tarp žvaigždžių kas nors praskries. Nežinau, kas tai būdavo – dirbtiniai palydovai, ypatingi lėktuvai, dangaus kūnai, bet jų pasirodymas visuomet buvo įvykis.
Tačiau kiekvieną kartą stebėdami dangų sustirdavome iš nuostabos ir savo žmogiško mažumo, kai kuris nors ištardavo žodžius: O kas yra Visata, begalybė? Kas slypi už jos? Tartum laukdavome tų į aklavietę vedančių žodžių ir akimirkai nutildavome, nes nei žinios, nei vaizduotė to aprėpti negalėjo. Prisipažinsiu, kad (būdamas gal per menkai apsišvietęs žmogus) ir šiandien, užduodamas sau šį klausimą, jaučiuosi lygiai taip kaip anuomet – mano protas, visa patirtis priversti pasiduoti.
Kur gi nuvyko Jėzus? Kodėl dangun žengimą Jis įvykdė taip demonstratyviai?
Krikščionybė nepanaši į gnostines, ezoterines mokyklas, New Age praktikas ir panašius dalykus, kurie skelbia, kad tik ypatingai pasiruošę, patyrę nušvitimą, klausydami teisingo guru galime pažinti tiesą ir priartėti prie Dievo. Dievas nelaikė žmogaus išganymui atliekamo darbo paslaptyje: pranašai skelbė apie ateisiantį atpirkimą, Gabrielius Marijai pranešė apie jos dalią išganymo istorijoje, pats Viešpats paaukojo save viešai iškeltas ant kryžiaus, o prisikėlęs – grįžo ten, kur Jo vieta, į dangų.
Dangus yra Dievo, dvasių, sielų buveinė ir mes suvokiame, kad tai nėra tas „dangus“, kurį tyrinėja astronomai, astrofizikai ir kiti mokslo žmonės. Jėzus grįžo į savo sostą, kad viešpatautų Visatai, kuri sukurta Jam ir per Jį. Jis vėl ateis regimai, bet nebe kryžiaus kančiai, o amžinam viešpatavimui.
Stebėdamiesi Visatos begalybe ir žvaigždynų slaptingumu atrandame, kad tikroji Visata ir begalybė yra Dievas. Džiugiausia tai, kad Jis nuo mūsų nenutolęs begale šviesmečių, o yra su mumis ir mumyse. Jėzaus dangun žengimas krikščionims yra nuostabus įvykis, kuris reiškia Jo viešpatavimą dabar ir per amžius.
Stebėdami regimą visatą, jos reiškinius, mes atskleidžiame kūrinijos dėsnius, tvarką, istoriją bei galime kažkiek prognozuoti ateitį (kaip tai daro meteorologai). Bet, nors ir suvokdami save esant jos dalimi, suprantame, kad esame menki, riboti ir, kad ir kaip save įtikinėtume savo svarba joje, jaučiame nebylų šaltį, kuris byloja, jog visata nepasikeičia nuo mūsų nuomonių, jausmų, lūkesčių.
Dvasinė Visata, dvasinis dangus nereikalauja iš mūsų teleskopų ir įrangos, kad jį pažintume, nes pats Jėzus į jį atvėrė duris.
Net pasaulis, kuriame gyvename, atrodo lyg pasiklydęs tarp žvaigždynų ir galaktikų, ir net jei išnyktų, niekas iš esmės nepasikeistų. Tai būtų dar vienas visatos dėsnių pasireiškimas, tik tiek, kad nebūtų kam jo užrašyti.
Dvasinė Visata, dvasinis dangus nereikalauja iš mūsų teleskopų ir įrangos, kad jį pažintume, nes pats Jėzus į jį atvėrė duris. Priešingai nei fizinėje gamtoje, Dangus nedvelkia šalčiu, bet šiluma, nes tai yra mūsų tikrieji namai, ten yra mylinti ir laukianti širdis. Visi, kurie nori prie jos priartėti, yra kviečiami kantriai, visą gyvenimą.
Tereikia pasitikėti viskuo, ką Jis daro, darė ir darys mano ir visos žmonijos gyvenime, nes Jo valia geriausia. Tereikia norėti nusimesti nuodėmės, tamsumo, baimės pančius ir laukti Jo, o Jis netrunka ateiti, nes Jis – Viešpats.
M.Sabutis yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas.
