Šventajame Rašte Dievas atskleidžia svo sumanymą – sukurti žmogų pagal savo atvaizdą. Taip žmogus, būdamas kūniška būtybė, savo sandara panašus į kitus gyvius, buvo sukurtas ir kaip dvasinė būtybė – panašus į Dievą, iš savo Kūrėjo paveldintis savybes, kurių neturi niekas kitas gamtoje: meilę, istorinę atmintį, troškimą kurti ir pažinti, atjautą silpnesniam šeimos ar visuomenės nariui. Tačiau, sutikime, su tais dalykais ne viskas tvarkoje. Nors daugelis turi pajautimą, kas teisinga, o kas ne, bet įgyvendinti teisybę labai sunku. Tarsi nejučiomis meilę pakeičia vartojimas, istorinę atmintį ir patirtį (tiek kolektyvinę, tiek individualią) keičia ideologijos ir pasakos, atjautos ir solidarumo vietoje – smurtas ir neapykanta. Tačiau išgirdę, kad kažkas jau žinąs būdą tobulai visuomenei sukurti, atminties nepraradę žmonės sunerimsta – kiek naujasis projektas pareikalaus žmonių aukų, išteklių, žmogaus laisvių ir pan.
Būdami Dievo kūriniai, turėdami Dievo dovanotą kūną, sielą ir begalę įvairiausių gėrybių, kartu esame palikuonys pirmųjų žmonių, sukilusių prieš Kūrėją ir atsisakiusių šventumo.
Būdami Dievo kūriniai, turėdami Dievo dovanotą kūną, sielą ir begalę įvairiausių gėrybių, kartu esame palikuonys pirmųjų žmonių, sukilusių prieš Kūrėją ir atsisakiusių šventumo. Nuodėmė ir tamsybė yra mūsų paveldas. Ir jei ne kiekviename kūdikyje galima iškart atpažinti mamytės ar tėvelio bruožus, tai kiekviename žinome esant gyvą senąjį Adomą, sukylantį prieš Dievą, kaip ir Kainą – žudantį savo brolį.
Ir joks žmogus negali pats, savo jėgomis sugrįžti Viešpatį. Joks Babelės bokštas nepadės užkopti į tą vietą, iš kurios pasišalinta.
Bet kas neįmanoma žmogui, įmanoma Dievui. Todėl Jis leido nukryžiuoti savo Sūnų, kad šis mūsų netobulumą, mūsų nuodėmes užneštų su savimi ant kryžiaus. Kristuje kasdien vyksta kūrimas ir atnaujinimas – ne žmogaus, bet Dievo darbas, nes kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja” (2 Kor 5,17).
Kiek daug pats Dievas padarė ir kiek mažai mums reikia, kad būtume vėl ten ir taip, kaip mūsų protėviai iki nuopuolio. Kokia didelė dovana mums dovanojama, ir kaip sunkiai ją priimame. Amžinasis gyvenimas, Dievo vaikų laisvė – visa tai mums dovanojama Kristuje. Ne dėl mūsų tobulumo, gerumo, proto, o tiesiog dėl Dievo gailestingumo.
Būna akimirkų, kai stabtelėję apmąstome savo nueitą kelią ir tai, ką darytume kitaip ar ko nedarytume. Yra dalykų, kurių negalime pakeisti, pataisyti ar išspręsti. Tačiau, būdami Dievo vaikai, mes pavedame savo rūpesčius į Jo rankas ir prašome, kad Jis pats maloningai vestų mus pas Save, kad galėtume su džiaugsmu tarnauti Jam ir artimui savo, ir būdami šioje žemėje kūriniai tarp kūrinių, savuoju gyvenimu pašlovintume Kūrėją bei Gelbėtoją, o su artimu savo nekartotume Kaino darbo, bet Kristaus, padėdami nešti vieni kitų naštas.
