Apibūdinant šios dienos visuomenę vienas (bet nebūtinai vienintelis) tinkamas įvardijimas tikrai būtų toks – ekspertų visuomenė. Absoliučiai visur mus supa specialistai ir ekspertai, išmanantys kone visus dalykus ir jaučiantys pareigą patarti arba nustatyti gyvenimo taisykles, remiantis savo neginčijama kompetencija ir patirtimi.
Gyvenimo būdo vadybininkai, mados bei skonio guru, burtininkai, įvairiausi vadovų patarėjai bei valstybinių institucijų darbuotuojai žino, kaip mums reikia gyventi, kaip geriausiai auklėti vaikus, kaip teisingai kalbėti ir mąstyti. Rūpestingai rimtais arba maloniai besišypsnčiais veidais reklamos siužetų herojai mums rodo begalinį susidomėjimą mūsų gyvenimu ir norą pagerinti mūsų būtį už nedidelį pinigą.
Regis, kai tiek daug patarėjų, gera trokštančių ir viską išmanančių žmonių aplinkui – paprasto žmogaus gyvenimas turėtų būti kupinas ramybės ir harmonijos, o visuomenė galėtų gyventi be rūpesčių.
Regis, kai tiek daug patarėjų, gera trokštančių ir viską išmanančių žmonių aplinkui – paprasto žmogaus gyvenimas turėtų būti kupinas ramybės ir harmonijos, o visuomenė galėtų gyventi be rūpesčių santarvėje, ekologiškoje aplinkoje, visiškame solidarume.
Bet gaunasi kažkaip ne taip. Kartai net atvirkščiai. Visuomenėje kažkodėl rizikos šeimų nemažėja, nelaimingų vaikų, suaugusių ir senelių skaičius auga. Žinios apie savižudybę tampa tokios pat įprastos, kaip televizijos programa arba orų prognozės. Ir tokioje situacijoje atsiras ekspertai, kurie nurodys, kad dėl visko kalta ta ar ana valdžia, Bažnyčia, užsienio valstybės ir pan.
Jėzaus laikais irgi buvo nemenkas ekspertų ir gyvenimo būdo specialistų skaičius, kurie puikiai išmanė įstatymą, galėjo instruktuoti žmones kada ir kaip valgyti, rengtis, tuoktis, skirtis, melstis, kad tai patiktų Dievui ir būtų gerai tautai.
Aukštieji kunigai, fariziejai ir Rašto aiškintojai tikrai išmanė savo reikalą ir buvo visuomenės dėmesio centre. Vieni juos gerbė ir jiems pakluso, o su nepaklusniaisiais tvarkydavosi taip, kad niekam nekiltų abejonių, kas čia teisus. Taip nutiko ir Jėzui, kankintam ir nukryžiuotam, taip nutiko ir Jo mokiniams bei pasekėjams, dėl Viešpaties praliejusiems kraują. Priemonių, priverčiančių paklusti, turi visų laikų, taigi, ir šiandienos specialistai.
Bet rezultatas visuomet panašus. „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.“ Savų specialistų bei svetimos kariuomenės valdomi žmonės buvo apleisti. Kitaip tariant, tokie kaip mes. Lyg ir rūpinamasi žmonėmis, bet žmogaus niekas nemato, jis nelabai kam reikalingas. Visiems, kas bent kartą yra patyręs tą baisią dvasinę, sielos vienatvęm, tai gerai suvokiama būsena.
Viešpats nesiėmė socialinių reformų, neįvedinėjo naujų instrukcių ar patarimų. Tiesiog Jis matė. Ir Jis, pats Dievas, troško, kad žmonės pamatytų, pažintų ir priimtų Jo meilę, per Jį dovanojamą nuodėmių atleidimą bei priartėjusią Dievo Karalystę. Jis troško ir trokšta, kad visais laikais iki Jo atėjimo suvargę ir apleistieji tokie nebebūtų, bet pamatytų, kad pats Dievas pasirūpino jais, išvaduodamas iš nuodėmės ir mirties ir dovanodamas laisvę.
Ragindamas melsti darbininkų, Jėzus nekalba vien apie „profesionalius“ dvasininkus, bet apie kiekvieną krikščionį, kad šis taptų tuo darbininku, skelbiančiu Gerąją Naujieną apleistiesiems. O kaipgi kitaip žmonės pažins Tą, kuriam jie rūpi, jei Jo vardas ir padarytas darbas nebu paskelbti?
Viešpats neragina melsti naujų specialistų, valdančių minias, bet darbininkų, kantriai ir uoliai skelbiančių Evangeliją ir rodančių ne į save, bet į Sūnų, kuris viešpatauja per amžius ir kuriam brangus kiekvienas žmogus. Matykime Kristų ir darykime visa, kad ir kiti Jį pažintų.
