 |
Vienas parapijietis, paklaustas, kodėl tiki ir meldžiasi, atsakė: todėl, kad mano motina mane to išmokė. „Racionaliam“ protui tai atrodytų beviltiškas ir kiek naivus pasakymas. Bet kiek tiesos jame glūdi!
Manydami, kad esame itin originalūs ir nepanašūs į kitus, mes pabėgame nuo paprastų ir amžinų dalykų. Kiekvienas moka tai, ko yra išmokintas arba pats gyvenime išmoko. Didžioji dalis išmoktų dalykų yra tikrai panašūs į kitų žmonių, kaip ir mokėjimo-žinojimo spragos, trūkumai ir nuodėmės nėra jau taip labai autentiškos. Visa – kaip ir kitų. Autentiška yra tai, kaip ir kam mūsų pažinimas reiškiasi, arba kaip ir kokiu mastu mūsų žemažiūriškumas ar nuodėmė kenkia bei griauna mūsų pačių bei aplinkinių gyvenimus.
Jėzus, prabildamas apie maldą, kalba visiems. Tačiau malda yra tikrai ypatingas – tiek asmeninis, tiek bendruomenininis reiškinys, o galimybė melstis – Dievo dovana. Ji nepanaši į New Age ar ezoterikų peršamą maginę priemonę, skirtą valdyti dvasinius reiškinius, arba į Rytų meditacijas, skirtas atsiriboti nuo savęs, arba į praktikas, skirtas pažinti ar motyvuoti save.
Malda skirta Viešpačiui, kuris yra pažadėjęs ją išklausyti. Pasauliui išklausyta malda (kai kada pasireiškianti išties nuostabiais ženklais) tėra tik sutapimų arba dar neįmintų gamtinių reiškinių ar psichinių galių pasireiškimas.
Krikščioniui – nuostabus Dievo pažado, kuriuo malda remiasi, išsipildymas. Žinoma, yra ir neatsakytų maldų, arba atsakytų ne tuo laiku ir ne taip. Ir tik krikščionis, kuris nori pažinti Dievo tylos ir kitokio atsakymo prasmę, ją supras. Bet čia jau kita tema.
Taig žinome, jog malda grįsta pažadu, bet turime pripažinti, kad melstis nėra paprasta.
Taig žinome, jog malda grįsta pažadu, bet turime pripažinti, kad melstis nėra paprasta. Rytmečio kavai, o gal ir mankštai laiko atsiranda, kaip ir interneto portalo skaitymui sekmadienį (kaip dabar jums) ar kokiam nors „Rytmečio ratui“ per TV – tiems dalykams laiko atrandame, bet ryto maldai vis nelieka arba jo vis maža.
Maldai pritrūksta „įkvėpimo“, nes kaip galima melstis, kai mintys sukasi apie vaikus, mokesčius, darbus, viršininkus ir t.t. Maldai pritrūksta tikėjimo, nes vis neaplenkia mintis: „O ką čia pakeisi?“ arba, turbūt, žemaitiška – „geriau nebus“.
Sąrašą galėtume tęsti iki begalybės. Tiek daug dalykų, kurie krikščionį atitraukia nuo maldos ar daro ją paviršutiniška.
Ką gi tokiu atveju daryti? Dievo Žodis mums parodo tik vieną kelią – melstis. Jis pats meldė Tėvą žemiškose kančiose ir mus paragino taip daryti. Ne save įtikinant, ne bandant Jam įtikti, bet vien todėl, kad būtent mums to reikia, ir Jis yra pasiruošęs išklausyti ir atsiliepti, nes Jis yra meilė, kurios žmogiška išmintis bent šioje žemėje nepajėgs aprėpti.
Malda yra Jo noras, skirtas mūsų palaiminimui. Ir maldą kuria ne mūsų abejotinas tobulėjimas, ne dvasiniai žygdarbiai, bet gyvenimas Dievo Artumoje. Gyvenimas toks, koks jis yra ir mes tokie, kokie esame, galintys į Jį kreipti savo žvilgsnius. Gal maldos ir nereiktų, jei būtume savęs pačių kūrėjai, patys nustatytume gyvenimo trukmę ir aplinkybes. Gal kas taip ir jaučiasi, bet tai nėra tiesa.
Mums, krikščionims, maldos pagrindas yra Kristus ir Jo prisikėlimas. Mes džiaugiamės, kad Jis viešpatauja, bet kodėl taip sunkiai priimame viešpatavimą kasdieniame gyvenime? Jei tikime, kad Jis nugalėjo mirtį, tai kodėl Jis negali nugalėti mūsų vargo, nuodėmės, mirties? Kaip uoliai meldžiamės, kai patenkame į negandą ir bėdą, ir kaip tas uolumas dingsta, kai nusistovi „normalus“ gyvenimas.
Rytų Vokietijos funkcionierius prisipažino: “Mes su bet kuo galėjome susitvarkyti, bet prieš maldą buvome bejėgiai.“
Jau vien dėl galimybės melstis ir žinios, kad malda yra išklausyta, turėtume garbinti Dievą, taip kaip psalmininkas rašo, nes Dievas neatstūmė mano maldos ir neatsakė man savo gerumo. O toji galimybė yra be galo brangi ir užgęsta drauge su žmogaus širdimi.
Kaip ankstyvosios Bažnyčios tikinčiųjų, taip ir komunistų bei nacių konclageriuose kentėjusių ar šiandien kenčiančių persekiojimus komunistiniuose, islamiškuose ar hiperliberaliuose kraštuose jėga yra malda.
Galima apriboti žmogaus laisvę, marinti kūną, įvairiais būdais mindžioti garbę, bet maldos atimti niekas negali. Vienas Rytų Vokietijos funkcionierius po sienos griūties prisipažino: “Mes su bet kuo galėjome susitvarkyti, bet prieš maldą buvome bejėgiai.“
Tą patį liudija ir mūsų krikščionys disidentai bei tikėjimo kankiniai, sovietmečiu tardyti, kalinti bei šmeižti – malda buvo jų nuolatinis palydovas.
Leiskimės Dievo lydimi ir melskimės, nelaukdami „tinkamo“ laiko, „įkvėpimo“, „tobulumo“, nes dangiškasis Tėvas per Kristų atvėrė mums vartus į savo širdį, kurioje vietos pakanka kiekvienam gyvenimui ir kuriai nėra nemielų Jo besišaukiančių vaikų.
M.Sabutis yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas.
