Žmogus gyvas ne viena duona,
bet ir kiekvienu žodžiu,
kuris išeina iš Dievo lūpų.“
Tada velnias Jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta:
Jis lieps savo angelams globoti tave,
ir jie nešios tave ant rankų,
kad neužsigautum kojos į akmenį.“
Jėzus jam atsako: „Taip pat parašyta:
Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“
Velnias vėl paima Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta:
Viešpatį, savo Dievą, tegarbink
ir Jam vienam tetarnauk!“
Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo. (Mt 4, 1-11)
Mąstydamas apie pagundas ir stebėdamas savo sąžinę, kiekvienas krikščionis stengiasi suvokti savo silpnąsias sielos, valios bei minties vietas kad, kiek tai įmanoma, būtų galima išvengti žalos sielai ir gyvenimui. Žinome, kas yra nuodėmė, ir paties Dievo žodžio esame mokomi vengti įvairių poelgių, minčių bei blogų intensijų, o dėl žinomų ir nežinomų nuodėmių – atgailauti ir taikytis su Dievu.
Mūsų patirtis negali prilygti Jėzaus pasninkui ir gundymui, bet Viešpats savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia gyventi dykumos sąlygomis ir kaip išvengti didžiausių gundymų. Kokią frazę gundytojas pakartoja dviejuose iš trijų gundymų? „Jei Tu Dievo Sūnus...“ Atrodytų, taip kreiptis įmanoma tik į patį Viešpatį, bet juk iš esmės panašiai gundomi būname ir mes. Tai – gundymas suabejoti Dievo meilės rimtumu ir išsižadėti savo įsūnystės.
Ką atsakytum, jei Tavęs paklaustų, ar Tu Dievo vaikas, sūnus arba dukra? Pamanytum, kad iš tavęs šaiposi arba klausiantysis šiek tiek kuoktelėjo, arba kas nors pikdžiugiškai nurodo į ne visai krikščioniškus gyvenimo poelgius. Tačiau kodėl suabejojame ir sutrinkame, kai pačiame klausime skamba triginys to, kas mes esame? Visi pakrikštytieji vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios yra Dievo vaikai. Nes turime Tėvą ir dalį Jame – amžinybę.
Tai yra Kristaus mums pelnyta dalis, paveldas, kurio niekas neatims, kurio kandys nesuės, vagys nepavogs, nebent patys jo išsižadėtume.
Gundytojas visuomet atras, kaip prie mūsų prieiti. Kaip prie Jėzaus, kai Jis pasninkaudamas kentė alkį ir buvo be galo išvargęs. Gundytojas ir prie mūsų prisiartina pačiu netinkamiausiu mums metu, kai esame išvargę, alkani, sutrikę. Ir klausimas labai panašus – ar tu tikrai Dievo vaikas? Jei taip, tai imkis veiksmo, parodyk savo valią ir ryžtą. Arba šaukis Dievo, kad išvestų tave iš vargo ar nemalonių situacijų!
Kuo gundymo akimirką esame panašūs į Viešpatį ir kuo nuo Jo skiriamės? Panašūs nuovargiu, nors ne tokiu dideliu, kaip Kristus po keturiasdešimties dienų pasninko dykumoje, bet nuovargis ir išsekimas yra nereta žmogaus būsena. Tik išsekimo priežastis – mūsų ir Jėzaus - kita. Mūsų Viešpats išėjo į dykumą prieš pradėdamas viešąją tarnystę. Išėjo kaip tikras Dievas, o kartu ir pats tikriausias žmogus, virš kurio – dangus, aplink – tuštuma ir pavojai, po kojomis – akmenuota žemė. Pats žengė žmogaus keliu, kad būtų velnio gundomas ir nesuklupo. Jis parodė tikrąją nesuklupimo bei atsilaikymo kelią – pasninką ir pasikliovimą Dievo žodžiu.
Nesileisime į visas velnio ir Kristaus akistatos vingrybes. Bet verta tik prisiminti, kad Jėzus buvo gundomas žodžiu. Ir atsakė žodžiu. Jo keturiasdešimt dienų buvo praleistos artybėje su Tėvu , tad susitikęs gundytoją Jis tinkamai atsako, būdamas laisvas ir tvirtas. Tuomet angelai Jam patarnavo.
Mes, Dievo vaikai, save nuvarginame ne dvasiniu užsigrūdinimu, bet dvasiniu savęs naikinimu, kai net nedideliam negandų ar abejonių vėjeliui papūtus, mes jau nebeprisimename, kad esame Dievo, o Dievas – mūsų. Iki Velykų vėl įsigilindami į mūsų Viešpaties kančios kelią, prisimename, kad mūsų maldos, pasninkai, rūpestingesnis žodžio apmąstymas nėra mūsų dovana (duoklė?..) Dievui, bet Viešpaties dovana mums, kad mes turėtume jėgų regimo ir neregimo pasaulio akivaizdoje išpažinti, kad Jėzus yra Viešpats, o mes – Jo.
Vakar šventėme Valstybės atkūrimo 95-ąsias metines. Kaip ir kasmet, artėjant valstybinėms šventėms suaktyvėja diskusijos, kas mes esame, koks mūsų identitetas, kokia gi mūsų ateitis. Lietuvos piliečiams – krikščionims atsakymas duotas paties Jėzaus dykumoje.
Toje vietoje, kur niekas nepatars, kur nepaims knygos, brėžinio, kur nepasislėpsi nuo savęs. Ir tai atsakymas, vedantis į gyvenimą: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!