Žengiame į Gavėnios laiką, ir šios dienos skaitinys mus įveda į kančios istoriją. Jėzus paprastai ir atvirai prabyla apie Jo laukiantį kelią – trumpą ir skausmingą. Matome ir Petro reakciją į tokius Jėzaus pasisakymus. Šis pasiveda Viešpatį į šalį ir ima Jį drausti, kad Jėzus neįgytų išprotėjusios filosofo reputacijos ir taip nepakenktų nei sau, nei mokytiniams.
Petras mąsto praktiškai. Jis suvokia, kad tokiu momentu, kai Jėzaus (ir mokinių) populiarumas išaugęs, tikrai nereikia nemalonumų. Ir apie kokią mirtį gali kalbėti Jėzus, jei dar neįžengė į sostą, o išrinktosios tautos karalystė dar neatstatyta? Kaip Jis gali kalbėti apie nužudymą, jei dar netriumfavo nė vienos dienos? Ko vertas sekimas tokiu Mokytoju?
Tačiau jei perskaitytume prieš pat mūsų ištrauką esančias Evangelijos eilutes, pamatytume visai kitokį nusiteikimą. Į Jėzaus klausimą: „O jūs ką sakote mane esant?“, Petras atsakė: „Tu esi Mesijas“. Kaip greitai kinta mūsų žodžiai, darbai, emocijos!
Dabar Petras auklėjo Jėzų, paskui Jo išsižadėjo, o dar vėliau dėl Jo Evangelijos mirė kankinio mirtimi. Kiek daug kiekviename žmoguje visko – ir kilniausių polėkių, ir menkumo. Kiekvienas esame pulsuojantis, nerimstantis pasaulis, kuris net pats savęs dorai nepažįsta, nekalbant apie šalia esančius.
Jėzaus atsakymas Petrui atskleidžia esmę ir gali padėti mums: “Mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!”
Regis, kaip kitaip žmogus galėtų mąstyti, jei ne žmogiškomis mintimis? Čia Jėzus parodo bedugnę, kuri dvasiniame pasaulyje skiria žmogų ir Dievą. Kas žmogui regisi pergalė, tas Dievo akyse gali būti pralaimėjimas, ir atvirkščiai. Juk apaštalas Petras laukė akimirkos, kada Jėzus triumfuos, ir jis pats drauge su kitais mokiniais galės šildytis Jo žemiškoje šlovėje. Bet Dievo mintis buvo kitokia, ir Jėzus, gyvendamas tarp mūsų, atskleidė kančios paslaptį, parodydamas, kad ne dėl savęs atėjo, o dėl mūsų. Jo kančia ir mirtis – už mus.
Ši Dieviškosios išminties paslaptis vėliau atsiskleidė Sekminių dieną, kai tas pats apaštalas Petras pravėrė lūpas pamokslui, kuriame jau nebebuvo abejonės, baimės, netikrumo. Šventoji Dvasia tarytum užklojo tą abejonių, nepasitikėjimo laiką, atverdama Dievo minties gelmes.
Kiek daug kiekviename žmoguje visko – ir kilniausių polėkių, ir menkumo
Atrodytų keistas dalykas – kol Kristus buvo su apaštalais, jie Juo abejojo ir nesuprato, bet Jam įžengus dangun, šie tikėjimu tapo tvirti ir nepalaužiami kaip titnagas. Nė vienas iš vienuolikos Kristaus nebeišsižadėjo, bet Jame gyveno ir su Kristaus vardu širdyse bei lūpose mirė.
Kas duota apaštalams, duota ir visai Bažnyčiai – Šventoji Dvasia atveria mūsų širdis ir leidžia suprasti Dievo mintį, nors pastaroji būtų tokia svetima mūsų kasdienybei. Ypač tomis akimirkomis, kai reikia atleisti, susitaikyti, kovoti, Dievas turėtų būti mūsų pagrindinis patarėjas ir vedlys.
Žmogiška mintis atneša skausmą ir naikinimą, o Dievo kelias eina visuomet į gyvenimą. Priimdami Jo mintį ir dėkodami Viešpačiui už Jo kelią, mokomės pažvelgti į viską, kas yra, buvo ir bus, amžinybės perspektyvoje.
Net iš karto nesuprasdami ir priešindamiesi Jo valiai prisimename Petrą, kitus apaštalus, kankinius ir daugelį žmonių, kurie pasikliaudami Dievu keliaudavo iš tamsos į šviesą, kantriai laukdami ir sulaukdami atsakymo į nesupratimą, kietaširdiškumą, nekantrumą, pyktį – Dievo meilę Kristuje.
