Jėzus atvyko į Jerichą – vieną seniausių pasaulio miestų. Jau Senajame Testamente aprašytos griūvančios, atrodytų neįveikiamos, Jericho sienos. Į tą patį miestą, į kurį kadaise žengė Jozuė su išrinktąja tauta, įžengia Viešpats. Susiburia smalsuolių minia, o joje – žmogus, žemo ūgio ir liaudyje tikrai nelabai mėgstama asmenybė – muitininkų viršininkas ir turtuolis.
Suprantama, kad mokesčių rinkėjai, ypač tarnaujantys svetimai valstybei, niekuomet nebuvo labai mylimi, o dar ir turtuolis – matyt, iš lupikavimo praturtėjęs. Taigi didelis žmogus visuomenėje, bet nedidelis ūgiu žengia lemtingą gyvenimo žingsnį – įlipa į šilkmedį. Atrodo, kas čia tokio. Galime su šypsena paskaityti Evangelijos pasakojimą, bet ką tai reiškė pačiam Zachiejui?
Jei Zachiejus būtų Jericho vargšas ar visiems žinomas juokdarys, dėmesio gal ir nekreiptume. Bet čia – muitininkų, kurių pareigos šiandienine prasme apėmė muitinės bei mokesčių inspekcijos funkcijas, viršininkas.
Tokiam žmogui ropštis į medį minios akivaizdoje – sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Nei tais laikais, nei dabar tai nėra įprasta. Ir šiandien mes tokioje situacijoje sunkiai įsivaizduotume kurį nors rimtą pareigūną, žengiantį tokį žingsnį. Taigi Zachiejus pakildamas iš tiesų parodė didelį nusižeminimą. Jam iš Jėzaus nereikėjo jokių apčiuopiamų dalykų – nei turto, nei sveikatos. Jis tiesiog norėjo pamatytį tą Žmogų.
Viską turėdamas, Zachiejus vis dėl to jautė, kad kažko iš esmės trūksta, kažkas gyvenime negerai. Gal ir sąžinė dėl nevisai teisingo reikalų tvarkymo, o gal šiaip dvasinė tuštuma pastūmėjo tokiam keistam žingsniui. Ir kažin ar jis tikėjosi, jog Tas, kurį trokšta bent iš tolo pamatyti, kreipsis į jį vardu.
Galime įsivaizduoti, kad liaudžiai Zachiejus turėjo sukelti nemažai juoko, bet juokas greitai virto pasipiktinimu. Jėzus pakviečia Zachiejų išlipti iš medžio ir taria: „Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ Vis dėlto pas nusidėjelį nuėjo, pas okupantą, pas turtuolį! Kodėl ne pas kunigą, Rašto žinovą ar šiaip paprastą mokesčių mokėtoją! Kodėl iš visos minios – būtent pas jį?! Evangelistas rašo: “Visi murmėjo.“ Visi.
Zachiejus dėl svarbiausiojo dalyko atsisakė labai daug. Ypač puikybės. Mums gerai žinomas „Ką žmonės pasakys“ arba „Visi žmonės daro tą ar aną“ jam nebeturėjo jokios reikšmės. Jis žengė žingsnį, kad pamatytų.
Tiesiog trokšti, kad didžioji Jericho siena mūsų širdyse – nuodėmė, skirianti mus nuo Dievo, – būtų sugriauta. O Jėzus nepraeina nei pro Zachiejų, nei pro Tave ir mane.
O tikrąjį ir esminį žingsnį žengė pats Jėzus, kreipdamasis į jį vardu. Pakvietė lipti žemėn, tardamas „man reikia“. Viešpats pakvietė, ir Zachejus atgailavo bei pasiryžo pakeisti, ką gali pakeisti, ir padaryti, ką gali padaryti, ištaisydamas tai, kas buvo neteisu ir pagelbėdamas tiems, kam reikia pagalbos. Kaip Viešpats jį pamatė, taip pats muitininkų vadas norėjo matyti apleistuosius ir skurstančius. Ir dalis tų „visų“, kurie murmėjo, kaip tik ir gavo apčiuopiamą naudą iš Zachiejaus atsivertimo.
Bet ne dėl gerų ketinimų pas muitininką atėjo išganymas ar dėl geros širdies, o tik dėl Viešpaties malonės ir meilės, kuri kiekvienam žmogui vienodai dovanojama, bet ne kiekvienas nori ją priimti. Todėl buvo, yra ir bus daug žiūrinčių, bet nematančių; klausančių, bet negirdinčių; laiminamų, bet nelaimingų, nes norint pamatyti, išgirsti ir gauti, reikia atsisakyti minčių tik apie save, gailesčio tik sau ir rūpesčio, ką „visi“ pagalvos.
Tiesiog trokšti, kad didžioji Jericho siena mūsų širdyse – nuodėmė, skirianti mus nuo Dievo, – būtų sugriauta. O Jėzus nepraeina nei pro Zachiejų, nei pro Tave ir mane.
Ir šiandien Jis taria Tavo vardą. Ir dabar Jis kalba: „Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“, nes „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“
