Pasaulyje ne tiek ir daug nemokamų gerų dalykų. Dažniausiai už to, kas nemokama, slypi rinkodaros, politikos ar kiti interesai arba nauda. „Nemokamas sūris yra tik pelėms ir padėtas spąstuose“, byloja posakis, atskleidžiantis tam tikrą patirtį apie tai, kas esą nekainuoja.
Iš kitos pusės, kasdien kalbama apie per didelį, nepamatuotą vartojimą, kuris teršia gyvenamą aplinką ir kenkia sveikatai. Žmogus tarsi įstatytas į tokias vėžes, kur turi daug ir sunkiai dirbti, kad galėtų daugiau pirkti (čia ne tie atvejai, kur dirbama, kad pavyktų prasimaitinti ir išgyventi). Žmogus atsiduria uždarame rate, kuriame nėra nei laiko, nei šviesos – vien begalinė įtampa, per kurią retas gali pasidžiaugti ramybe ir savo darbo vaisiais ir viskuo, ką turi – sveikata, šeima, draugais ir t.t. Ilgainiui atrodo, kad taip ir turi būti, kad visi taip gyvena ir nieko čia nepdarysi. Gal tik sveikatai sušlubavus ar dėl kokių nors priežasčių visko netekus susimąstoma apie buvusių savo gyvenimo bei veiklos prasmę.
Nejučiomis ateina akimirka, kada siela jau net nebepajėgia suvokti savo alkio ir troškulio ir nebepriima jokio maisto, kaip sunkiai sergantis ligonis, kuris nebejaučia alkio.
Per pranašą išsakytas Dievo kvietimas savo aktualumo nepraras niekada, o šiandien mums gal net labiau suprantamas. Todėl net tie, kurie įsitikinę, kad vaiko mokyti nereikia, o jis pats per savo asmeninę patirtį atpažins, kas yra gera, o kas – bloga, kaip ir tikėjimo bei etikos dalykus pasirinksiąs pats, vis dėlto neleidžia vaikui pačiam susidaryti valgiaraštį arba pačiam nusistatyti dienos ritmą bei apsispręsti dėl skiepų. Tėveliai žino, kas yra sveika ir naudinga, o kas kenkia, jie šiuos reikalus reguliuoja ir tvarko.
Dievas mus kviečia ir ragina sustoti ir susimąstyti. Į ką investuojamas mūsų laikas, kur išeina mūsų jėgos ir ką iš viso to turime? Jis ragina mus atsigręžti į savo gyvenimą, į savo sielą ir pamatyti, kaip išties mes gyvename. Juk daugelį veiksmų, sprendimų mes padarome ne kurdami, ne būdami laisvi, o bėgdami nuo savęs pačių ir nuo Dievo. Mes apvelkame savo gyvenimą tam tikru vaizduotės sukurtu rūbu, ar tai šilkais, ar ubago skranda, ir pagal tai gyvename, veikiame, dirbame. Todėl dalis mūsų egzistuoja nepagrįstame optimizme, kiti – nuolatiniame pyktyje ant savęs, o dažniausiai ant artimo savo ir ant viso pasaulio. Kaip bebūtų, sustoję arba sustabdyti ir atvirai pažvelgę į savo gyvenimą, galime nesunkiai pritarti prieš mirtį užrašytiems Martyno Liuterio žodžiams: „Visi mes ubagai.“
Dievas mato mūsų nedalią ir puikiai žino, kad netinkamai gyvendami, mintame nuodais. Dvasiniame gyvenime, kaip ir kūniškame, mūsų „aš“, tinkamai nesimaitindamas, suserga ir išsenka. Ir nejučiomis ateina akimirka, kada siela jau net nebepajėgia suvokti savo alkio ir troškulio ir nebepriima jokio maisto, kaip sunkiai sergantis ligonis, kuris nebejaučia alkio.
Tai, apie ką rašo pranašas Izaijas, nėra nemokama. Už mūsų pasotinimą jau sumokėta Kristaus mirtimi. Ir pats Dievas mums tapo maistas Eucharistijoje, ir pats Dievo žodis mums tapo maistas kasdieniame gyvenime. Dovanai gaudami nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą, mes garbiname Viešpatį ir prašome, kad kasdien atpažintume, kas tikra ir kas apgaulė. Mes mokomės ir prašome būti vedami kuo toliau nuo dvasinių nuodų ir beverčio maisto, naikinančio mūsų sveikatą, laiką, santykius ir gyvenimo džiaugsmą.
Išgirskime Dievo kvietimą: „Ateikite!“, – ir priimkime tikrą maistą mūsų gyvenimui.
