Šis pasaulis mirusiųjų yra priglaudęs daugel kartų didesnį skaičių, nei jame kvėpuoja gyvųjų, o mirtis yra nuolatinė tikrovė, lydinti ir paliečianti kiekvieną žmogų. Lyg ir natūralu, įprasta, kad žmogus, kaip kiekvienas gyvas organizmas, baigia savo gyvavimą, bet kažkaip nenorime, kad tas „natūralumas“ paliestų mus ar mums brangius žmones. Norėtume, kad mirtis mus aplenktų, nepaliestų, bet suvokiame, kad greičiausiai jos neišvengsime.
Gyvendami ant kapų ir tarp jų, žmonės nuolat mėgino mirtį pamiršti, pergudrauti ar nuvyti. Ir dar – kuo pavieniai žmonės bei ištisos visuomenės pirmųjų žmonių pavyzdžiu bėga nuo Dievo ir mėgina Jį išstumti iš savo kasdienybės, tuo daugiau priemonių kovai su mirtimi ar mintimi apie ją jiems prireikia.
Kai nelieka prasmės, reikia prasmę susikurti. Kovojama dėl globalinių bei vietinių reikalų, pasineriama į elektroninės informacijos gelmes bei platybes, ieškoma užsimiršimo arba aktyvios veiklos, kad tik nebūtų paliestas esminis dalykas – gyvenimas ir mirtis.
Mes, krikščionys, taip pat lengvai įsijaučiame ir įsijungiame į daugelį abejotinų reikalų, net patikėdami, kad išsprendus kurią nors visuomeninę ar asmeninę problemą, gyvenimas žymiai pagerės. Taip nutildome širdies kuždėjimą apie Kūrėją.
Velykos – puiki proga sustoti prieš tuščią kapą, be kūno likusį ne dėl natūralių biologinių priežasčių ar plėšikų veiklos, bet dėl to, kad palaidotasis vėl tapo gyvas. Ir ne kažkaip atsitiktinai, o savo valia. Kaip sava valia gyvybę atidavė, taip sava valia ją susigrąžino ir jau niekada nepraras.
Velykomis prasidėjo naujas laikas ir nauja tikrovė, kažkiek apreikšta pranašams, bet visiškai atskleista mums. Nugalėdamas mirtį Viešpats tai padarė dėl visų. Vadinasi, ateis laikas, kai visi kapai bus tušti. Ir tai, kas šiandien kelia nerimą, bus praeityje. Po prisikėlimo būsime taip, kaip esame pasaulyje – su Viešpačiu arba toli nuo Jo.
Prisimindami apaštalo Pauliaus didįjį trejetą – tikėjimą, viltį ir meilę, suvokiame, kad tai įmanoma tik dėl Prisikėlimo, tik dėl Kristaus. Juk tikėjimas nėra optimizmas, kad viskas bus gerai, bet pasikliovimas mylinčiu Dievu, kuris savo veikimu parodė, kaip myli žmones.
Viltis neįmanoma, jei mūsų pabaiga kape. Viltis gimsta žinant, kad esame amžini ir Dievo pamilti. Meilė negali užgimti baimėje, „nes baimėje nėra meilės“. Meilė yra ten, kur baimė pasitraukia. Tad meilė yra pats Viešpats, dovanojantis gyvybę.
Mums nereikia nei bėgti, nei užsimiršti, bet džiaugtis, kad Jis prisikėlė!
Jis tikrai prisikėlė!
