Prisimename olimpines žaidynes. Stebėjome mūsų olimpiečių pastangas nugalėti ir kai kurių nuostabias pergales, medalius, šiltą sutikimą Tėvynėje. Ir tos jaudinančios akimirkos: pirmoji, kai pergalė pasiekta ir nugalėtoja(s) dar net pats nesupranta, kas įvyko, bet visi prie televizoriaus ar kompiuterio prilipusieji – kiekvienas atskirai ir visi drauge – supranta, kad tai – pergalė.
Viskas. Medalis. Visi susitapatina su nugalėtoju ir džiūgauja, nors pastarasis dar tuo negali patikėti.
Antroji akimirka – medalio įteikimas. Tuomet ir ant nugalėtojų pakylos esantieji, ir ceremoniją stebintieji suvokia, jaučia ir priima apdovanojimą kaip savo nuopelną. Tai – jausmingo iškilmingumo ir rimties akimirka. Begalinis jaudulys ir suvokimas – mes esame, esame čia, pasaulio akivaizdoje, ir stovime iškelta galva. Ir to jau niekas nebeatims.
Bet toji pergalės akimirka, atrodo, atperka visą skausmą, vargą, begalinę įtampą. Ir po to, kai daugelis nebeprisimins, kovotojas prisimins pergalę ir kainą, kurią už tai sumokėjo. Ir prisiminimas bus saldus ir ypatingas.
Bet, praėjus jauduliui, dauguma didvyrius pamiršta. O jei kada ateityje jiems kažkas sporte, asmeniniame gyvenime nepasiseks ar jei kuris įpuls į atvirą nuodėmės ir nesusivaldymo liūną – tų pačių žmonių, mūsų, bus taip pat entuziastingai pasmerkti.
Ir stovės žmogus prieš minią gyvenimo ekspertų vienas, gal tik pačių artimiausių bičiulių palaikomas. Ir niekam nebebus įdomu nei pergalės, nei pasiekimai, gal tik po mirties kas nors paprašytas surašys gražų nekrologą, išvardijantį naujai kartai svetimus ir nebe tokius svarbius nuopelnus.
Bet grįžkime prie medalių. Ant pakylos tik vienintelis čempionas žino, ką tas medalis jam reiškia ir kiek pastangų kainavo pergalė. Kasdienės treniruotės, ašaros, prakaitas, akimirkos, kai atrodo, kad nieko nepasieksi, bet eini toliau. Vėl ir vėl dirbdamas, kęsdamas trenerį, kolegas, kai kada ir nesusivokiančius šeimos narius.
Bet toji pergalės akimirka, atrodo, atperka visą skausmą, vargą, begalinę įtampą. Ir po to, kai daugelis nebeprisimins, kovotojas prisimins pergalę ir kainą, kurią už tai sumokėjo. Ir prisiminimas bus saldus ir ypatingas.
Ką bendro turi ta patirtis su mumis ir Kalėdomis? Pajautimai ir tiesa labai artimi. Juk mes trokštame pergalės prieš žemišką gyvenimą ir mirtį, prieš nuodėmę, prieš save. Ir štai – pergalė atrasta! Jos vardas Kristus! Kalėdos mus atveda prie pergalės, kuri, kitaip nei pasaulietiški laimėjimai (nors ir jie), yra ne mūsų pasiekimas, o Dievo dovana.
Tad kaip mes švenčiame Kalėdas? Ir Kalėdos – kas tai? Kalėdos yra mūsų kelionė ir kova, ir kovos pabaiga.
Tikras Kalėdas kuria ne silkė, ne dovanos, ne vaikai, ne kunigai. Tikras Kalėdas mums dovanoja pats Dievas, padovanodamas save. Ateiname pas Jį, atsinešdami viso gyvenimo naštą, nuodėmes, išdavystes, skausmą, ligas ir visa kita, o Jis taria: ateik pas Mane. Ateik ir pažink Tiesą, tada būsi laisvas. Ir mes ateiname, ir atiduodame Jam visa, ir laimime pergalę. Ne laikino aukso medalį, bet amžiną pergalę, nes pats Dievas yra nugalėtojas, Jis yra mūsų pergalė.
Tikros Kalėdos įvyksta be stebėtojų, garbinančių nugalėtoją. Jos įvyksta tarp žmogaus ir atėjusio Dievo.
Kur tada yra mūsų Kalėdų džiaugsmas? Ne mūsų, ne mūsų dvasingų ir žiaurių protėvių, ne žmonijos pasiekimuose.
Didžiausias Kalėdų džiaugsmas yra Kristus. Jis yra mūsų laimėjimas, pergalė ir likimas. Tikros Kalėdos įvyksta be stebėtojų, garbinančių nugalėtoją. Jos įvyksta tarp žmogaus ir atėjusio Dievo, Kurį sutikusi, siela tegali garbinti ir apgailėti, kad Juo, Atėjusiuoju, ji taip menkai pasitiki. Ir čia mes šloviname ne save, nes pergalę mums dovanojo pats Viešpats.
Šiomis dienomis drąsiai galime į savo lūpas įdėti Marijos giesmę, atspindinčią visos krikščionijos lūkestį: “Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.”
Atėję prie prakartėlės mes privalome atkartoti šiuos žodžius. Juk ėdžiose guli pats meilės Dievas.
