Vidaus sandoriai šiuo atveju pasirenkami tik tam, kad viešaisiais finansais užtikrinti pajamas savo dukterinių įmonių veiklai. Tai neabejotinai nesąžininga veikla, sudaranti išskirtines sąlygas savo grupės įmonei ten, kur egzistuoja natūrali paslaugų pasiūla, konkurencija ir viešieji pinigai galėtų paskatinti privataus verslo augimą.
Seimas uždraudė vidaus sandorius valstybės įmonėms dar 2017 metais, tačiau minėti du valstybės įmonių holdingai ir toliau ieško būdų kaip išvengti vidaus sandorių draudimo – uždraudus vidaus sandorius tarp motininės ir dukterinės įmonės, perkėlė juos į sandorius tarp kelių dukterinių įmonių, kurių nelaiko perkančiosiomis organizacijomis arba renkasi neskelbiamų derybų būdą, kuris žvelgiant per Europos Sąjungos teisės prizmę yra dar blogesnis reiškinys nei vidaus sandoriai.
Taigi, draudimai nelabai padeda, bet palikim valstybės institucijoms ieškoti būdų kaip išmokyti padorumo savo pelningiausias valdomas įmones, suformavusias iškreiptą vidaus sandorių supratimą Lietuvoje, ir panagrinėkim kaip draudimų politika paveikė savivaldybių teikiamas viešąsias paslaugas. Čia verta paminėti, kad kovojant su blogaisiais valstybės valdomų įmonių vidaus sandorių pavyzdžiais buvo įsibėgėta taip, kad nesustojant apribotos ir savivaldybių teisėtos galimybės pasirinkti būdus kaip jos nori teikti viešąsias paslaugas.
Ar tikrai ir toliau galime viešaisiais pinigais sukurtas infrastruktūras atiduoti valdyti asmeninio pelno siekiančioms įmonėms?
Įstatymu buvo nustatyta prievolė savivaldybėms prieš sudarant vidaus sandorį dėl viešųjų paslaugų teikimo su savo valdoma įmone ar įstaiga, atlikti konkurencingą procedūrą ir pasitikrinti ar rinkoje nėra veikėjų norinčių teikti savivaldybės viešąsias paslaugas gyventojams, kartu uždirbant savo įmonei pelną. Atrodo, o kas čia blogo, iš tiesų yra sričių, kur viešųjų paslaugų teikimo perleidimas rinkai pasiteisina, pavyzdžiui: sveikatos paslaugų apmokėjimas privačiose gydymo įstaigose, senelių išlaikymo privačiuose globos namuose finansavimas, neformalaus vaikų švietimo paslaugų finansavimas ir panašiai. Tikrai rastumėm dar ne vieną pavyzdį, kur savivaldybės be jokios prievartos perleidžia viešųjų paslaugų teikimą privatiems subjektams.
Jei pažiūrėtumėm giliau, pamatytumėme, kad tokią sėkmingą praktiką vienija rinkoje jau esanti natūrali veiklos konkurencija ir kokybiškų paslaugų pasiūla. Visai kitaip situacija atrodo tokiose veiklose kaip: šilumos tiekimas, susisiekimo vietiniais reguliariais maršrutais organizavimas, atliekų tvarkymas, vaikų ir ligonių maitinimas ir kitose. Kur neatsiejama veiklos dalis – viešosios infrastruktūros administravimas. Daugumoje savivaldybių tokia infrastruktūra yra vienintelė, čia natūralios konkurencijos nėra ir negali būti. Nėra ir verslo, kuris norėtų tokią infrastruktūrą sukurti, tačiau verslo, norinčio pasinaudoti įstatymo sukurta prievole savivaldybėms ieškoti privataus infrastruktūros administratoriaus ir ateiti „ant gatavo“, tikrai yra.
Ir tai ne smulkus regioninis verslas, o stambios visos šalies mastu veikiančios įmonės, kurios pasinaudojusios brangiai apmokamų ir savivaldybėms „neįkandamų“ juristų paslaugomis susaisto savivaldybes tokiomis sutartimis, kurių dėka ne tik pabrangsta viešosios paslaugos, bet jos, dažnu atveju, yra teikiamos orientuojantis į pelno siekimą, o ne į viešųjų interesų tenkinimą. Todėl visuotiniu gėriu čia net nekvepia, o konkurencijos paslaugų teikime kaip nebuvo, taip ir neatsiranda. Jei neakcentuotume to trumpo pačios „konkurencingos“ procedūros paskelbimo momento.
Ar tikrai ir toliau galime viešaisiais pinigais sukurtas infrastruktūras atiduoti valdyti asmeninio pelno siekiančioms įmonėms? Jei pradžioje minėtu valstybės valdomų įmonių vidaus sandorių atveju nepadoriu elgesiu kaltinome pačias valstybės valdomas įmones, tai šiuo atveju dažnai nepadoriai elgiasi viešąjį turtą valdyti paėmęs verslas.
Savivaldybių nuomone, turime ieškoti būdų kaip užkirsti kelius piktnaudžiavimui. Tačiau tai daryti reikėtų, išsaugant savivaldos teisę teikti viešąsias paslaugas pačios savivaldybės pasirinktais būdais.
Apžvelgėme skirtingus vidaus sandorių atvejus ir jų skirtumus, tačiau esminis skirtumas, neleidžiantis šių visų vidaus sandorių dėti į vieną lentyną, tai B2B arba „verslas – verslui“ požymis.
Tokį požymį turintys tarp įmonių sudaromi sandoriai nėra tiesiogiai susiję su viešųjų paslaugų teikimu. Jų tikslas nėra visuomenės poreikių tenkinimas, tuo tarpu savivaldybių viešosios paslaugos neturi nieko bendro su verslo vykdymu.
Tiek Europos vietos savivaldos chartija, tiek Europos Sąjungos teisė, tiek Europos Teisingumo Teismo praktika užtikrina savivaldos teisę pačiai pasirinkti kokiu būdu ji nori teikti viešąsias paslaugas. Europos Sąjungos valstybių narių pavyzdžiai rodo, kad būtent toks būdas geriausiai atliepia visuomenės interesą. Todėl Lietuvos savivaldybių asociacija pritaria šiuo metu Seime inicijuojamiems atitinkamiems įstatymų, reglamentuojančių vidaus sandorius, pakeitimams.
Savivaldybės tikisi, kad valstybinę teisės aktų įgyvendinimo priežiūrą vykdančios institucijos įvertins kokį poveikį blogųjų vidaus sandorių praktikai turi valstybės politika kurti valstybės valdomų įmonių holdingus, taikyti šių holdingų įmonėms skirtingus reikalavimus ir leisti joms veikti siekiant maksimalaus pelno iš esmės monopolinėse veiklos srityse. Savivaldybių nuomone, turime ieškoti būdų kaip užkirsti kelius piktnaudžiavimui. Tačiau tai daryti reikėtų, išsaugant savivaldos teisę teikti viešąsias paslaugas pačios savivaldybės pasirinktais būdais.
Mindaugas Sinkevičius yra Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas ir Jonavos rajono meras.
