Akivaizdu, kad rinkimų nelaimėjome, tačiau, antra vertus, rezultatas gal ir ne toks dramatiškas, koks galėjo būti, retrospektyviai įvertinus paskutinio pusmečio politines aktualijas ir įvairiais pavidalais vyravusį neigiamą politinį foną prieš premjerą, vyriausybę ir LSDP.
Rinkėjai išreiškė pasitikėjimą partijoms, kurios siūlė pokyčius, ir socialdemokratai šio fakto neketino ignoruoti. Vyravęs porinkiminis nusiteikimas buvo planuoti darbą parlamentinėje opozicijoje, taip pat spręsti identiteto, būtinų permainų klausimus partijos struktūrose.
Tačiau pirmoji savaitė po rinkimų parodė, kad TS-LKD, gavusi nokautą antrajame rinkimų raunde, prarado amą ir norą susitaikyti su nauja – „žaliąja“ realybe. Nokautuotųjų siūlymai laimėtojams pasitikrinti dėl „dopingo“ gaunant reikiamų institucijų pažymas ar laimėtojų lyginimas su Buridano asilu – tik kelios menkai reikšmingos, bet labai iliustratyvios detalės apie dviejų rinkimus laimėjusių partijų derybų perspektyvas. Vėliau sekė ir teiginiai apie TS-LKD ketinimus dirbti opozicijoje.
Gal kiek ironiška, kad eisime į koaliciją su valstiečiais-žaliaisiais. Su partija, kuri perėmė nemenką dalį mūsų rinkėjų.
Tokia situacija socialdemokratams reiškė tik du realius pasirinkimus. Pirmas – keliauti į vaivorykštės opoziciją su liberalais, kurie iškart pareiškė nedalyvausiantys valdžios formavime, ir greičiausiai tais pačiais TS-LKD. Natūralu, kad toks pasirinkimas būtų izoliavęs LVŽS ir vertęs didžiausią rinkėjų pasitikėjimą gavusią partiją veikti neapibrėžtumo sąlygomis formuojant galimai mažumos vyriausybę. O tai, savaime suprantama, neturi nieko bendro su politinės situacijos stabilumu valstybėje ar pagarba rinkėjo valiai. Diskutuoti apie LSDP perspektyvas veikiant vaivorykštinėje opozicijoje net neverta.
Antrasis variantas reiškė galimybę derėtis dėl bendro darbo formuojant koaliciją. Šis kelias yra padiktuotas ne tiek LSDP, kiek TS-LKD elgesio ir arogancijos. Savo neveikimu jie patys atidavė iniciatyvą į LVŽS ir LSDP rankas. Tiesa, šiuo metu retorika jau keičiasi, panašu, kad bandoma apgręžti nuvažiuojantį traukinį, vargu ar bepavyks, nes traukinys... nelaukia.
Gal kiek ironiška, kad eisime į koaliciją su valstiečiais-žaliaisiais. Su partija, kuri perėmė nemenką dalį mūsų rinkėjų. Laukia sudėtingas iššūkis veikti mažesniojo partnerio vaidmenyje. Ir tai – ne vienintelis laukiantis uždavinys. Per ateinančius ketverius metus teks bandyti susigrąžinti prarastą rinkėjų pasitikėjimą. Ką jau kalbėti apie rinkėjų rato išplėtimą.
Didieji miestai nebalsuoja už socialdemokratus. Todėl per ateinančius 4-erius metus mes turime pakeisti požiūrį į save didžiųjų miestų gyventojų akyse. Turime rimtai peržiūrėti partijos pajėgumus ir galimybes, pritraukti intelekto, galinčio ir norinčio konkuruoti viešojoje erdvėje su konservatoriais ir liberalais.
Būtina net tik nuolat kalbėti apie kairiosios socialdemokratijos programą, bet ir ją realiai vykdyti. Teiginiai apie atsinaujinimą ir atsijauninimą neturi tapti fasadiniais šūkiais. Apskritai, šie lozungai – nenaudotini. Juk jau turim gyvų pamokų. Priešrinkiminis politinis sezonas pasižymėjo dviem madomis: parašiutiniu atsijauninimu (G.Landsbergio asmenyje) ir bandymu partijai vadovauti ir rinkimus laimėti iš Briuselio (V.Mazuronio asmenyje). Ir jeigu dirbtinis atsijauninimas buvo sukompromituotas, tai antroji mada patyrė visišką fiasko.
Atsinaujinti turime idėjomis, veikimo būdais, formomis ir stiliumi.
Netikiu, kad LSDP seks šiomis madomis. Reikia diskutuoti ne apie asmenis – būsimus lyderius, bet apie natūralų LSDP raidos etapą, kuriam buvo ruoštasi. Objektyvios ir subjektyvios aplinkybės jį tik paspartino.
120 metų skaičiuojančiai seniausia šalies partijai reikia tapti dinamiškai ir atliepiančiai rinkėjų poreikiams. Atsinaujinti turime idėjomis, veikimo būdais, formomis ir stiliumi. Suprantama, lengviausia būtų likti prie senų ir laiko patikrintų veiklos mechanizmų ir klasikinio politmuzikinio repertuaro. Bet klausytojų mažėja, jie keičia mūsų politinę radijo stotį į progines ir pramogines alternatyvas, o LSDP transliuojamos politinės melodijos nepritraukia naujų auditorijų.
Reikia atkurti ne tik socialinę klausą, bet ir socialinį jautrumą, o tam reikia nekabinetinio santykio su tauta, nestokoti energijos, susitelkimo, abipusės paramos, savotiško bendruomeniškumo, atvirumo ne tik partijos nariams, bet ir kitaminčiams. Ar esame tam pasirengę? Net jei ir nesame – teks.
Mindaugas Sinkevičius yra Jonavos rajono meras, LSDP pirmininko pavaduotojas
