Kauno meras turi racionalių argumentų. Labai daug Kaune dirbančių žmonių gyvena užmiestyje. O tai reiškia, kad jų sumokami mokesčiai atitenka Kauno rajono savivaldybės iždui. Pinigai rajonui, o visas krūvis miestui. Tokie, užmiesčio žmonės, beveik visą aktyviąją paros dalį praleidžia mieste. Naudojasi miesto infrastruktūra, viešosiomis paslaugomis. Meras, pagrįstai ieško teisybės, sakydamas, kad tiesos akimirka triumfuos tada, kai aplink miestą esančios teritorijos su ten gyvenančiais žmonėmis taps didžiojo Kauno dalimi. Panašias dilemas ir įtampas su jas supančiomis teritorijomis turi Vilniaus, Klaipėdos savivaldybės.
Taip turėtų būti, bet taip nėra. Dėl mūsų valdžios negebėjimo arba nenoro sukurti aiškią, logišką, paprastą ir teisingą ikimokyklinių įstaigų finansavimo sistemą.
Nenormalią situaciją geriausiai iliustruoja Kauno miesto ikimokyklinio ugdymo ir mokymo įstaigos. Pastaraisiais metais čia ypač padaugėjo vaikų, gyvenančių Kauno rajone. Viskas labai natūralu, jeigu tėvai turi darbus Kaune, tai ir jų atžaloms patogiau lankyti miesto mokyklas bei naudotis popamokinio užimtumo infrastruktūra. Mokyklos perpildytos, finansavimo trūksta, o užmiesčio moksleivių tėvai finansuoja ne visada efektyviai išnaudojamas Kauno rajono mokyklas. Kauno meras, neapsikentęs ir gindamas pirmiausiai Kauno miesto žmonių interesus, paskelbė, kad iš rajono atvažiuojantys vaikai, tiksliau jų tėvai, už savo vaikus Kauno darželiuose turi susimokėti didesnę kainą. Akivaizdu, kad toks sprendimas turi dar ir kitą motyvą. Sutiksit prisijungti prie Kauno, mokėsit mažiau.
Toks vaikų darželių karas yra nepateisinamas. Pirmiausiai, visi vaikai vienodai lygūs ir brangūs. Kuom Garliavos ar Mastaičių vaikas yra prastesnis, už vaiką gyvenantį Žaliakalnyje ar Kalniečiuose. Toks vaikų skirtingas apmokestinimas yra nekorektiškas. Be jokios abejonės, tai siutina ir žmones gyvenančius ne Kauno teritorijoje ir dar labiau kelia įtampas tarp kaimyninių savivaldybių valdininkų. Sostų karai žmogui, turinčiam savo gyvenimą, yra visiškai neįdomūs. Laisvoje šalyje, laisvas žmogus privalo turėti galimybę leisti savo vaiką į tą darželį, į kurį jis nori. Į tą darželį, kuris jo vaikui ir jam yra patogiausias, geriausias. Kuriame vaikas jaučiai saugus ir laimingas. Ir visiškai nesvarbu ar tu gyveni Kaune, ar Radviliškyje, ar Šakiuose.
Taip turėtų būti, bet taip nėra. Dėl mūsų valdžios negebėjimo arba nenoro sukurti aiškią, logišką, paprastą ir teisingą ikimokyklinių įstaigų finansavimo sistemą. Problemos būtų sparčiai sprendžiamos, jeigu visoje valstybėje būtų įvestas vaiko krepšelis. Kiekvienas vaikas savo krepšelį atsineštų į tą darželį, kurį pasirinko jo tėvai. Gausiai užpildyti darželiai turėtų ir kur kas didesnį finansavimą. Toks elementarus sprendimas ir visi laimingi. Kauno miesto darželiai laimingi, nes turėtų daugiau pinigų, Kauno valdžia laiminga, nes jų vaikų darželiai būtų turtingesni, negu aplinkinių savivaldybių. Aplink Kauną gyvenantys žmonės laimingi, nes jie galėtų laisvai rinktis ir jų vaikai nebūtų rūšiuojami.
Dar viena butaforinė ir proginė strategija, skirta rinkimams.
Kas žmogui aišku, paprasta ir skaidru, šitai seimo daugumai ir jos deleguotai Vyriausybei – blogis. Ką ten vaiko krepšelis, jie ir moksleivio krepšelį panaikino. Dabar mokyklos yra finansuojamos pagal durų ir langų skaičių. Užuot sprendusi realias problemas, kadenciją bebaigianti Vyriausybė, mojuoja nauja švietimo strategija. Niekas nebesugeba suskaičiuoti keliolikta tai strategija. Dar viena butaforinė ir proginė strategija, skirta rinkimams. Ciniška ir tiek, juk švietimas yra ypatingai svarbi mūsų valstybės ateičiai sritis. Kol valdžia savo neveiksnumą dangsto naujomis strategijomis, Kaune ir toliau verda aistros, į kurių sūkury įtraukti patys mažiausi mūsų piliečiai…
Mindaugas Tarnauskas yra Laisvės partijos pirmininkės pavaduotojas.
