Juokinga jums, sakote.
Arūnio Bubnio atsakymas M.Jurkutei: Arūnas Bubnys. Laišku į laišką (atsakymas dr. Mingailei Jurkutei)
Na, nepraraskim vilties, nežinomi Viešpaties keliai, juk apleistaisiais, turinčiais pakelti visokiausias negandas, ne kartą yra buvę ir teisieji. Tačiau šis suvargėlis, ant pelenų krūvos molio šuke grandantis pūlius nuo kūno, ne tik kad neburnojantis dėl baisaus savo likimo, tačiau žvelgiantis į save švelniai susižavėjusiu žvilgsniu, man nėra panašus nei į teisųjį, nei į Dievo kvailelį, veikiau – KC Green šunytį, liepsnų apsuptoje virtuvėje prie arbatos puodelio murmantį: „This is fine“.
Bet gal viskas yra gerai? Ne taip seniai LRT kalbintas Genocido centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys džiūgavo, kad pirmą kartą įstaigos istorijoje (!) vyksta vidinės diskusijos dėl įstaigos vizijos ir misijos – kuo ne vidinės kultūros ir profesionalumo šuolis? Na, tik pamiršo paminėti, kad skambiai pavadintoje Strateginio valdymo grupėje aukščiausiais decibelais „diskutuoja“ trys ūkvedžiai, kadrų skyriaus viršininkė, vienas paveldo specialistas, žymus tuo, kad Rusijos karo su Ukraina metu (2018) leidžia statyti paminklus su penkiakampėmis žvaigždėmis Raudonajai armijai Antakalnio kapinėse, vienas tikras strateginės komunikacijos žmogus ir sunkiai tą šurmulį perrėkiantys, duokdie, du specialistai, kurių vienas tėra ant plauko nuolat kabantis (laikinai einantis pareigas) vadovas, o kitas – sutrikęs gen. dir. vyresnysis patarėjas, skėsčiojantis rankomis – „Gi jis pats mane pasikvietė jam patarti, kodėl jis nesiklauso visiškai nieko, ką aš sakau?“
Tas atotrūkis tarp šiuo metu Centrą valdančių... tebus valdytojų, bei mažos ir vis tirpstančios kritinės specialistų masės vis labiau panašėja į dialogą su „geraisiais rusais“ – nulinio susišnekėjimo. Iš tikrųjų iškelti ir apsvarstyti klausimus čia yra, na, neįmanoma.
Tas atotrūkis tarp šiuo metu Centrą valdančių... tebus valdytojų, bei mažos ir vis tirpstančios kritinės specialistų masės vis labiau panašėja į dialogą su „geraisiais rusais“ – nulinio susišnekėjimo.
Bent mano asmenine nuomone. Ir visa, ką aš iki šiol pasakiau ir toliau pasakysiu, tėra mano asmeninė nuomonė, paremta mano asmenine patirtimi ir pastebėjimais dirbant vyriausiąja istorike, „mokslinio“ žurnalo Genocidas ir rezistencija vyriausiąja redaktore bei Centro kolektyvinio valdymo organuose. Kadangi į kritiką šį įstaiga reaguoja nuostabiai – apskundinėdama įvairioms inspekcijoms ir komisijoms (pavyzdžiui, neseniai apskundė Arkadijų Vinokurą už tekstą lrt.lt), tai štai – žaibolaidis.
Centro valdytojai – marga ir įdomi publika. Formaliai antras žmogus įstaigoje, gen. dir. pavaduotojas, pakilęs į šias pareigas iš pavaduotojo ūkio reikalams, valdymo schemoje ir toliau yra atsakingas už ūkį (ūkio, IT skyriai ir sekretoriatas). Rekomenduoju peržiūrėti jo metinės ataskaitos pristatymą Seimo Žmogaus teisių komitete (2023-06-21), kuriame jis pavaduoja direktorių dalykinėje sferoje. Tuo tarpu antras žmogus įstaigoje, gen. dir. vyriausiasis patarėjas, realiai užsiima ūkine veikla. Sklandesniam jos įgyvendinimui jam yra parinkta efektyvi vadybinė schema – patarėjui yra pavaldi buhalterija, patarėjas kontroliuoja finansų panaudojimą. Tokia lyg ir vieno žmogaus personalinė įmonė. Bet efektyvi, būtent ūkinė veikla (daugiausia įvairūs nei pirmo, nei antro būtinumo remonto darbai (klasika), pavyzdžiui, iškelti biblioteką, kurios dalį sudaro retos, dar Centro steigimo pradžioje sudovanotos, vertingos ir reikalingos knygos, į niekur, kad būtų galima įrengti priėmimų salę garbingiems svečiams) suvalgo liūto dalį viso įstaigos biudžeto (į skaičiavimą neįtraukiant DU) – 41 proc. nugula Pastatų ir infrastruktūros priežiūros skyriui. Plg. – visam Tyrimų departamentui tenka 3,45 proc.
Trečias žmogus įstaigoje yra Teisės ir personalo skyriaus vadovė, kaitumo keliu (sic! čia nuostabus kelias, apie jį Tau papasakosiu atskirai) atėjusi į per amžius buvusį vieną Centro teisininko etatą ir sukūrusi (iš dalies tuo pačiu kaitumo keliu) iš esmės visą teisės departamentą: keturi teisininkai ir viena vadinamųjų „žmogiškųjų išteklių“ persona. Tik suabejojau, ar šis viršininkas tikrai yra trečias žmogus įstaigoje, dėl per daug dažnai girdimo: „Na, kaip aš galiu [liepti teisininkei parengti šį/tą/aną], kai teisininkė jau nusprendė/pasakė/parašė“. Manyčiau, kad bijoti savo teisininko – tai kaip bijoti savo vaiko, kad įskųs tave KGB ar Gestapui. Aš tik viliuosi, kad be pagrindo.
O kaitumo kelias, mielas Redaktoriau, tai būdas valstybės tarnautojui peršokti iš įstaigos į įstaigą išlaikant turėtą atlyginimą (bei sukauptą stažą, atostoginius, etc.). Tokiu būdu nuskurdusiame Centre pasidaro įmanoma mokėti ir čiut didesnį nei minimalus atlyginimą (kaip, pavyzdžiui, vyriausiesiems istorikams su daktaro laipsniu, mokantiems tris-keturias kalbas – kvalifikuotiems specialistams, kurių darbu remiasi visa įstaigos veikla) ir link miesto mero artėjantį atlyginimą (jei esi tik pagalbinis įstaigos darbuotojas – kaitumas plius visokie priedai ir priedukai). Šalutinė nepatogi aplinkybė – kasmėnesinis minusas įstaigos atlyginimų fonde. Kalbama, kad šiai dienai jis siekia kokius 16–17 000 eurų per mėnesį. Kiekvieną mėnesį. Pastaruosius keletą metų.
Trečias ūkvedys yra tiesiog ūkvedys. Tačiau tarsi būta plano jam būti Muziejaus direktoriumi. Ir kažkokiu įdomiu būdu vieną dieną iš giedro dangaus jo skyriui buvo perduota Muziejaus kasa, visai neinformuojant tikrojo Muziejaus direktoriaus. O šiandien jau atsikratyta ir šiuo Muziejaus direktoriumi, siekusiu įstaigos veiklos atsinaujinimo ir savarankiškumo. Beje, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus (OLKM) yra turtas, kuriam derėtų būti atskiru nacionalinio lygmens muziejumi ar nacionalinio muziejaus dalimi, ne žinybiniu muziejūkščiu (struktūriškai dabar tai yra skyriaus lygmens padalinys), kokius turi dauguma žinybų (Policijos muziejus, Gaisrinės muziejus, Genocido centro muziejus).
Muziejaus kasos reikalai (kurių tąkart iš Muziejaus perimti vis tik nepavyko) yra įdomūs. OLKM yra pelninga įstaiga – labiausiai lankomas Lietuvoje, uždirbantis kokius 300 000 eurų pajamų per metus. O Centre yra labai daug finansinių skylių. Papildomų pinigų nuolat jų prašinėjančiam Centrui vyriausybė jau kuris laikas nebeduoda (kas man didina pasitikėjimą valstybės institucijomis, nes nekompetencija yra pastebima, o Centrui leidžia išgraudenti įvaizdį, ypač provincijoje, koks Lietuvos valdžiai Centras nesvarbus, o kartu – ir istorija, tautos garbė ir, matyt, pati Lietuva). Jei grįžtume prie anksčiau minėtų 16–17 000 per mėnesį – tai maždaug 200 000 metų pabaigoje. Tokia štai skaičių magija – paprasti nestebuklingi daiktai.
O ko nėra Centro valdyme? Nėra specialistų, išmanančių tiesiogines Centro veiklos sritis, tiesiogiai už jas atsakingų.
O ko nėra Centro valdyme? Nėra specialistų, išmanančių tiesiogines Centro veiklos sritis, tiesiogiai už jas atsakingų – Strateginio valdymo grupėje nėra Memorialinio departamento direktoriaus (ir šiaip, daugiau nei metus – ar pusantrų, žiūrint, kaip tiksliai skaičiuosi, – nėra net laikino šio departamento direktoriaus), kone metus nebuvo Tyrimų departamento direktorės, kaip ir manęs pačios – kaip Centro leidžiamo mokslo žurnalo vyr. redaktorės. Tiesa, mane pradėjo kviesti, kai pradėjau mojuoti laiškais su užfiksuotais susitarimais, kurių buvo nesilaikoma. Bet kažkodėl panašiu metu nustojo mokėti vyr. redaktorės atlyginimą, kurį kone po pusmečio išsireikalavau jau per Darbo inspekciją...
O dabar nebėra ir pačios Strateginio valdymo grupės. Nors jos pavadinimas baisiai apgaulingas – jokiomis strategijomis grupė niekada neužsiėmė, o svarstė klausimus, pavyzdžiui, kaip formuluoti vieną ar kitą kokios nors sutarties punktą. Na, maždaug, kaip ravėsim burokus ir kuo parišim pomidorus. Kai į šiuos „strateginio valdymo“ keistumus atkreipė dėmesį Seimo priežiūros komisija, gavo paaiškinimą – tai mūsų Centre čia taip tik vadinasi, strateginio valdymo, iš tikrųjų čia yra einamųjų reikalų aptarimo grupė, o strateginius mes sprendžiame visai kitur, Centro taryboje, kur susirenka visų padalinių vadovai. Ir tikrai, jau berods kitą savaitę buvo sušaukta Centro taryba (nieko bendro su Centro Mokslo taryba – tokios čia nėra visai) – lygiai antrą kartą per naujojo gen. dir. kadenciją – ir apsvarstė ypatingos svarbos strateginius klausimus: tolesnio nuotolinio darbo ir galimybės darbuotojams važiuoti Boltu.
Nuo to karto daugiau įstaigai strategiškai svarbių klausimų nebeatsirado, posėdžių nebebuvo. Pikti liežuviai plaka, kad iš tikrųjų Strateginio valdymo grupė buvo sukurta siekiant nuo valdymo nustumti specialistus, minėtus padalinių, užsiimančių tiesiogine įstaigos veikla, vadovus. Kad netrukdytų. Tačiau tie keli į grupę prasismelkę specialistai vis tik bandė kalbėti apie Centro veiklos problemas, ir nuo tada grupė kažkaip irgi daugiau nebuvo kviečiama susirinkti. Gerai yra gal tik tai, kad anąkart (prie senojo įstaigos direktoriaus, 2020–2021 m.) šie patys žmonės turėjo didesnę vaizduotę ir ambicijų aiškinti, kaip istorikams reikia tyrinėti istoriją. Šįkart jie bent to privengia.
Bet niekai yra visos tos grupės, apie kurias čia Tau taip smulkmeniškai pasakoju. Kur Centro Mokslo taryba? Kur jos nariai, lietuviai ir užsienio mokslininkai, pripažinti dalyko autoritetai? Kur bendradarbiavimas su Lietuvos ir užsienio tyrimų centrais? (Plg. analogišką Estijos atminties institutą ir galingus jo ryšius su Europos ir ypač JAV centrais.) Kur naujausios, solidžios monografijos, svarios istoriografinės pozicijos? Vis tik tyrimai (pirmoje eilėje – moksliniai) yra šios įstaigos pamatų pamatas, be kurio byra visas ant jų suręstas didelis rūmas.
Centre yra plius minus 150 etatų. Iš jų istorikų – 34 (25 – tyrimų departamente). Čia daug ar mažai? Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos institute – 78 istorikai, bet XX a. skyriuje – tik 17, tad 25 – normaliai. Tie 78 instituto istorikai per metus parašo nuo 135 iki 235 mokslinių straipsnių, didesnių publikacijų (monografijų, šaltinių publikacijų, straipsnių rinkinių) – po 20–30.
Kadangi institutas nepateikia ataskaitų skyriaus lygmeniu, aš tiesiog išvesiu mechaninę proporciją – 25 instituto mokslininkai per metus pateiktų mažiausiai 60 straipsnių ir 8 monografijas. 25 Centro istorikai pateikia po 2 monografijas per metus, o su straipsniais yra įdomiau. Pagal 2022 m. Tyrimų departamento planą, planuota publikuoti 4 straipsnius, 7 planuota tik parengti (?). Dar 4 – nelabai aišku, parengti ar ir publikuoti (nurodyta tik „str. G ir R“, kas turbūt reiškia publikaciją Centro žurnale).
Taigi skaičiuokime, kad planuose – 8 straipsniai, numatyti publikuoti žurnale Genocidas ir rezistencija. Iš to plano pavyko publikuoti 4 (kas neįteikė, ką atmetė), plius dar papildomi 2 įteikti ne pagal planą (vieną jų šiaip ne taip išverkiau pati, nes tiesiog nebūtų buvę ką dėti į žurnalą). 6 publikuoti Centro straipsniai prieš 60 Instituto straipsnių. Čia mažai.
Čia taip mažai, kad Centro istorikų atlyginimai, kurie nuo analogiškų mokslo darbuotojų algų mokslo institutuose atsilieka ne procentais, bet kartais, tačiau tik labai nestipriai lenkia bičo, kuris pabaigęs 10 klasių krauna obuolius Maximos sandėly, yra ne nedamokėjimas, o gal net permoka.
Vyriausieji mokslo darbuotojai institutuose per metus turi pateikti nuo 4 iki 6 lankų mokslinės produkcijos. Centro vyriausieji istorikai per metus įsipareigoja pateikti 1 (paprastai) arba 2 (retai) lankus. Antras straipsnis plane paprastai būna tik „rengiamas“, kas yra apgavystė: visada įsirašai du (vieną „publikuoji“, vieną „rengi“), bet ant stalo galiausiai kasmet padedi tik vieną.
Beje, stipriausi Centro mokslininkai (kurie tilptų gal net ant vienos rankos pirštų) Centre dirba ne vienu, bet puse arba ketvirčiu etato. O tai reiškia, kad tą vieną kokybišką lanką (vieną straipsnį) jie turi pateikti net ne kasmet, bet kas dvejus arba kas ketverius metus. Na, ir pagaliau pradėjus straipsnius recenzuoti – ko iki šiol, tikėk ar ne, Genocide ir rezistencijoje nebuvo išvis – kone trečdalis visų straipsnių skina neigiamas recenzijas.
Tuo tarpu metinėje ataskaitoje skelbta: „2020 – 18, 2021 – 20, siektinas rezultatas 2022 – 20, parengta – 42, tikslas įvykdytas 210 %“. Fone girdisi Kinijos Liaudies Respublikos dūdos. Na, kai pliusuoji tekstus Vorutoje ir komentarus LRT, skaičius gaunasi, bet tas skaičius eilutėje „moksliniai straipsniai“ yra tiesiog duomenų klastojimas.
Ir nereikia skųstis, kad visą istorikų laiką suėda pažymų rašymas ir kiti darbai. Kitiems darbams ir iš dalies pažymoms yra 12 specialistų etatų sekretoriate ir dar 8 departamente. Tikrai sudėtingų pažymų būna vos keletas, didesnė jų dalis – tai mechaniškas kelių dienų darbas, naudojantis Centro sukurtomis duomenų bazėmis maždaug puslapio pažymai.
Tyrimų programos yra „sudarytos“ primityviausiu būdu, sukarpant visą laikotarpį smulkesniais chronologiniais gabaliukais.
Kaip galima planuoti mokslinę produkciją tokiomis sąlygomis, laiku įgyvendinti kokias nors tyrimų programas, paklausi Tu? Ogi nei jų, nei jų rezultatų niekas ir neplanuoja. Tyrimų programos yra „sudarytos“ primityviausiu būdu, sukarpant visą laikotarpį smulkesniais chronologiniais gabaliukais – pirma sovietinė okupacija, tada nacių okupacija, etc.
Nėra keliama jokių konkrečių uždavinių, nenusimatoma jokių konkrečių rezultatų su terminais (toks ir toks straipsnių, dokumentų rinkinys, tokia ir tokia monografija, tokia tyrimų rezultatus mokslo bendruomenei ir visuomenei pristatanti konferencija). Taip išeina, kad kažką tyrinėji, ką pats nori, savo chronologiniam gabaliuke. Kitaip tariant, nėra tų tyrimų programų. Aš tik pridėsiu – tyrėjai dėl to nėra kalti. Žaidimą žaidi pagal aprašytas taisykles, o jos, kaip matai, nenumato tyrimų centro egzistavimo (priminsiu – 3,45 proc. biudžeto, neįskaičiuojant išskirtinai vargano DU, tyrimų departamentui).
Ir čia, brangus Redaktoriau, yra įstaiga, kuriai įstatymu yra patikėta „formuoti valstybinę tyrimų politiką“ ir „koordinuoti visų kitų įstaigų tyrimus“. Neįmanoma to skaityti be šypsenos. Šiandien kitos įstaigos savo darbo kokybe ir nuveiktais darbais lenkia Centrą šviesmečiais. Tiesą pasakius, Tavo redaguojamo kultūros žurnalo (!) sovietikos rubrika pastarąjį dešimtmetį toli perspjauna pagrindinės valstybinės šios srities tyrimų įstaigos istoriografinius pasiekimus.
Šiandien kitos įstaigos savo darbo kokybe ir nuveiktais darbais lenkia Centrą šviesmečiais.
Kaip iki to buvo prieita? Juk sumanymas tikrai buvo ne toks, maža to, savo gyvavimo pradžioje (kai mes su Tavim, Redaktoriau, trynėm žemesniųjų klasių suolus) Centras buvo prestižinė darbo vieta, telkianti geriausius istorikus, vykdanti aukšto lygio tyrimus.
Ogi lėtai ir ilgai, iš netinkamų sisteminių pagrindų, per daugybę metų prasto vadovavimo neįžiūrint pasirinktos krypties žalos masto. Steigiant Centrą buvo sąmoningai siekiama sukurti jį tokį, kad įstaigą ar jos vadovą būtų itin sunku pakeisti – (pagrįstai) bijantis priešiško Rusijos poveikio, nerimaujant dėl su sekančiais Seimo rinkimais sugrįšiančios buvusios LKP-LDDP.
Taip atsirado LGGRTC, pavaldus Seimui. Deja, toks pavaldumas ilgoje laiko perspektyvoje atšoko rikošetu ir peršovė abi Centro kojas. Pagrindinė struktūrinė iš to auganti problema yra ta, kad pagal LR įstatymus Seimui pavaldžiai įstaigai neįmanoma suteikti mokslo įstaigos statuso, kurio reikia: a) kad galėtum dalyvauti mokslo infrastruktūroje (mokėti ne biudžetininkų, bet mokslo darbuotojų atlyginimus, taip pritraukiant aukštų kvalifikacijų tyrėjus; pretenduoti į Lietuvos ir užsienio projektinį finansavimą, etc.); b) kad būtų įvesti mokslo įstaigoms būdingi valdymo (savireguliaciniai) ir kokybės priežiūros mechanizmai (atviri konkursai į tyrėjų darbo vietas, visų darbuotojų periodinės atestacijos, skyrių vadovų vidiniai rinkimai ir rotacija, mokslinės produkcijos kokybės priežiūros mechanizmai, etc.).
Vidinių mechanizmų sukurta nebuvo. Aukštesnio lygmens (virš generalinio direktoriaus) kokybės priežiūros mechanizmas irgi nebuvo niekaip papildomai numatytas – metinė ataskaita Seimo komitete yra niekinis kontrolės įrankis, įstaigos veiklos pagrindų, pavyzdžiui, tyrimų kokybės, ja niekaip neįmanoma patikrinti.
Galbūt šneku kaip kokia policinės sistemos apologetė? Bet juk įmanoma veikti be statuso, tarsi jį turėtum, tačiau tokiu atveju atsakomybė už veiklos organizavimą ir efektyvumą gula ant vadovo(-ų) pečių, pirmiausia – stambiųjų padalinių, ir priklauso nuo jo(-ų) atsidavimo bei išradingumo, ir šiuo atveju tai nepasiteisino, neprivalomų planavimo ir priežiūros mechanizmų vadovai nekūrė ir kokybės nesiekė. Atvirkščiai, visų lygių vadovybė kelis dešimtmečius kartodavo, kad „mes nesame mokslo įstaiga“, todėl atitinkamas standartas mums nepriklauso ir pagal jį nedirbsime.
Turime įstaigą be statuso, tyrimus be monografijų, mokslinį žurnalą be mokslinio recenzavimo, mokslinių tyrimų cenzūrą (taip, gandai nemeluoja – Centras tikrai sustabdė partizanų signatarų biografijų leidybą, kai tyrėjai atrado, kad du iš jų galimai buvo įsitraukę į Holokaustą) ir paminklus partizanams, kurie yra neteisėti statiniai.
Tad ir turime įstaigą be statuso, tyrimus be monografijų, mokslinį žurnalą be mokslinio recenzavimo, mokslinių tyrimų cenzūrą (taip, gandai nemeluoja – Centras tikrai sustabdė partizanų signatarų biografijų leidybą, kai tyrėjai atrado, kad du iš jų galimai buvo įsitraukę į Holokaustą) ir paminklus partizanams, kurie yra neteisėti statiniai. Gerai perskaitei.
Aš mažai kalbu apie vadinamąjį Memorialinį departamentą, bet kad nelabai yra apie ką kalbėti. Pusę jo darbo dubliuoja analogiška veikla – sisteminiu medžiagos rinkimu – užsiimantis skyrius Tyrimų departamente. Kita pusė – betoninių stulpelių (tipinių atminimo ženklų) statymai memorialinėse vietose, kurių dalies Kultūros paveldo departamento atitinkama komisija net neįtraukia į paveldo registrą, nes parinktos vietos neatitinka autentiškumo kriterijaus.
Įbeda, pavyzdžiui, kuoliuką kur šalia kelio: šioje vietoje žuvo tie ir tie partizanai, kai iš tiesų žuvo už kelių šimtų metrų ar dar toliau, laukymėje. O statant sudėtingesnius už betoninius stulpelius ar atminimo lentas paminklus, nepavyksta pastatyti pagal statybos ir projektavimo reikalavimus.
Sklinda gandas, kad nepavyko susitvarkyti ir su medžiagų kiekiais – projektuose ir pirkimo dokumentuose nupirkti vieni, o aikštėse stovi kiti, lyg ir mažesni. Kalbama, kad šiam galimam grobstymo atvejui ištirti galimai buvusi atlikta ekspertizė (galimai 12 paminklų), kuri atgulė į jau vieną kartą minėtą generalinio direktoriaus stalčių, o taip veiklą vykdžiusio departamento vadovei galimai atgulė galimai septynių (o galimai – ir dešimt) mėnesių išeitinė kompensacija ir konfidencialumo pasižadėjimas iš įstaigos pusės apie šį reikalą (galimai) niekada viešai nekalbėti.
Na, bet kiek galima apie tuos gandus, ar mes kokie liežuvautojai ar spectarnybų analitikai? Iš tikrųjų, tai įstaigai mirtinai reikėtų rimto veiklos audito ir kokybės analizės. Kurių turbūt nesulauksime, tad galime apibendrinti tik tai, kur prasiskverbia plika akis.
O aš šiandien matau, kad Centras iš esmės yra archyvas, prie kurio kažkodėl šliejasi muziejus. Turi sukaupęs gerus šaltinių rinkinius, pasidaręs puikias duomenų bazes (puikiausi įrankiai tyrinėtojams, deja, prieinami tik Centro darbuotojams), ir dirba daugiausia kaip archyvas – kvalifikuotas istorinių-archyvinių pažymų ir panašaus principo empirinių tyrimų rengėjas, informacinių stendų statytojas. Nėra aktualių istorinių tyrimų, nėra atminties centro, nėra nieko virš.
Centras, turėjęs būti „formuotoju“ ir „koordinuotoju“, ne tik nefunkcionuoja kaip savarankiškas elementas, bet kliudo gerai funkcionuoti visai istorijos politikos ir atminimo kultūros sistemai.
O kas visų blogiausia, Centras, turėjęs būti „formuotoju“ ir „koordinuotoju“, ne tik nefunkcionuoja kaip savarankiškas elementas, bet kliudo gerai funkcionuoti visai istorijos politikos ir atminimo kultūros sistemai, susidedančiai iš įvairių narių (akademinių, politinių, kultūrinių, visuomeninių).
Nesenas pavyzdys – keistas gen. dir. vengimas (po to, kai visi kiti gerai padarė savo darbą) pasirašyti vadinamosios dekomunizacijos komisijos sprendimą pašalinti paminklą nusikaltėliui Juozui Krištaponiui, išaiškintas profesoriaus Dainiaus Žalimo kaip įstatymų pažeidimas. Į tai gen. dir. buvusiam Konstitucinio Teismo pirmininkui viešai atsakęs, kad ne jo reikalas esąs kalbėti, kaip dirba valstybinė įstaiga – Centras, ar gerai ji supranta įstatymus ir ar jais vadovaudamasi veikia.
Darbas Genocido centre – tai kelionė ant padvėsusio arklio. Aplink sukant ratus maitvanagiams ir hienoms, nes taip surėdyta gamta – kur silpnumas ir merdėjimas, ten ir šie puikios uoslės sanitarai.
Bet o kur visame tame yra gen. dir., mokslininkas, viltingai paskirtas išgelbėti instituciją po vadovo, kurį teko atleisti Parlamento balsavimu? Aš tikrai nežinau. Mano akimis – visai niekur. Jo paties žodžiais, jis yra tarsi koks pašalinis stebėtojas. Pristatydamas ataskaitą Seimui štai pažymi: „Centre rungiasi dvi grupuotės“, „o mano užduotis“ – priduria kartodamas tą patį įstaigoje – „neleisti nei vienai laimėti“. Čia tas vadovas-mokslininkas, kur sakė, kad supranta būtinybę kelti mokslinį lygį ir prestižą ir žadėjo suvienyti kolektyvą – o dabar sako, kad rūpinasi, jog įstaigą naikinantis chaosas šiukštu neišsispręstų.
Tiek tų mano atsiminimų, Redaktoriau, mažos čia linksmybės.
Vilnius, 2023 m. rugsėjo 12 d.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 6.
