Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Vengrijos Konstitucijos pakeitimas 2011 metais, siekiant pakeisti nuo 1949 metų nekeistą konstituciją, buvo nukreiptas prieš liberalią ir demokratišką visuomenę. Šiandien tai ima virsti į tai, ko nesitikėjo nei aršiausi Viktoro Orbano kritikai, nei nuosaikiai jo atžvilgiu laikęsi konservatoriai bei krikščionys demokratai.
Įvairios tarptautinės organizacijos naująją konstituciją kritikuoja kaip sutelkiančią per daug galios valdančiosios partijos rankose, apribojančią demokratinius valdžių padalijimo principus. Demokratiniu būdu į valdžią atėjęs Viktoras Orbanas ėmėsi priemonių, naikinančių laisvą visuomenę ir nutildančių Vengrijos demokratus. Tai daroma netiesiogiai, sukuriant sąlygas, eliminuojančias viską ir visus, kurie nėra naudingi tolimesnei Vengrijos „orbanizacijai“.
Apynasris laisvai žiniasklaidai
Laisva žiniasklaida ir liberali demokratija yra neatsiejamos sąvokos. Žiniasklaida užprogramuota klestėti liberalioje demokratijoje, ji – savotiškas laisvos visuomenės garantas.
Demokratiniu būdu į valdžią atėjęs Viktoras Orbanas ėmėsi priemonių, naikinančių laisvą visuomenę ir nutildančių Vengrijos demokratus.
Politikai visame laisvąjame pasaulyje žino, jog jų sprendimai akylai sekami žiniasklaidos, o visuomenė apie juos bus nuolat objektyviai informuojama. Visuomenė, savo ruožtu, žino, jog žiniasklaida visuomet padės susigaudyti politikų šnekose ir darbuose. Neveltui vadinama ketvirtąja valdžia, laisva žiniasklaida padeda apsisaugoti nuo asmenybės kulto, tironijos ir nedemokratinių jėgų kerojimosi.
Neatsitiktinai žiniasklaidos laisvė ėmė sistemingai menkti nuo pat V.Orbano tapimo premjeru 2010 metais. 2011 metais V.Orbano vyriausybė pasinaudojo dviejų trečdalių dauguma parlamente ir priėmė itin žiniasklaidos laisvę apribojantį įstatymą.
Juo buvo numatytos baudos žiniasklaidos turinio kūrėjams, kurių publikuojami tekstai yra „nesubalansuoti“. Kas yra „subalansuota“, įstatyme nebuvo aiškiai apibrėžta, taip su „Fidesz“ glaudžiai susijusiai žiniasklaidos reguliavimo institucijai paliekant didžiulę subjektyvią sprendimo teisę nuspręsti, kas yra subalansuota, o kas – ne.
Visai neseniai Vengrijos „orbanizacija“ palietė vieną paskutinių laisvos žiniasklaidos kanalų šalyje – „RTL Klub“. Tai buvo padaryta 40 procentų padidinant mokesčius pajamoms, gaunamoms iš reklamos.
Žinant žiniasklaidos priemonių veiklos specifiką aišku, jog laisvai žiniasklaidai šiuo sprendimu buvo išmuštas vienas paskutinių šansų savarankiškai išsilaikyti iš privačių lėšų, gaunamų iš reklaminės veiklos. Nuo šiol norėdamos nebankrutuoti, žiniasklaidos priemonės turės labiau atsižvelgti į valstybinius paramos šaltinius, potencialiai atsisakant ir aštrios kritikos valdžios atžvilgiu.
Grėsmė nevyriausybiniams judėjimams
Savanoriškas žmonių organizavimasis į įvairaus tipo organizacijas, asociacijas, bendruomenes paprastai laikoma brandžios demokratinės visuomenės, pilietinės visuomenės bruožu. Tiesa, bet kokioms nedemokratinėms jėgoms stipri pilietinė visuomenė, veikianti nepriklausomai nuo valdžios kelia nemažą grėsmę, mat potencialiai trukdo kurti valstybinį naratyvą.
Vieno labiausiai Europoje paplitusio žmonių organizavimosi tipo – nevyriausybinių organizacijų kontrolė nedemokratinėms jėgoms tampa itin komplikuota tuomet, kai pastarosios gali gauti finansavimą iš Europos Sąjungos, ar kitų demokratinių šalių. Vengrijos premjeras teigia, kad organizacijų, gaunančių paramą iš užsienio (įskaitant ir įvairias Europos Sąjungos institucijas) veikla turi būti griežtai prižiūrima, nes jų nariai gali būti užsienio jėgų agentai, veikiantys prieš Vengrijos interesus.
Šiuo atveju akivaizdi nelinksma paralelė su Rusija, kurioje 2006 metais buvo imta griežtai kontroliuoti nevyriausybinių organizacijų gaunamą paramą, o 2012 metais visoms nevyriausybinėms organizacijoms, gaunančioms paramą iš užsienio liepta užsiregistruoti kaip „užsienio agentams“, taip priverčiant daug organizacijų arba užsidaryti, arba dirbti labai mažais pajėgumais.
Europos konservatoriai turėtų griežtai atsiriboti nuo Viktoro Orbano ir jo partijos „Fidesz“, mat jie ne tik pamina demokratines vertybes, bet ir diskredituoja patį konservatorių judėjimą, konservatyvias idėjas. Tačiau Europos konservatoriai tyli.
Europos ir Lietuvos konservatorių tyla – pritarimas?
Rodos, Europos konservatoriai turėtų griežtai atsiriboti nuo Viktoro Orbano ir jo partijos „Fidesz“, mat jie ne tik pamina demokratines vertybes, bet ir diskredituoja patį konservatorių judėjimą, konservatyvias idėjas. Juk tiek konservatoriai, tiek su Putinu flirtuojantys Viktoro Orbano „Fidesz“ kritiškai pasisako prieš LGBT teises, pabrėžia tautinės valstybės, krikščioniškų vertybių, šeimos svarbą.
Tačiau Europos konservatoriai tyli.
Didžiausios Vengrijos prekybos partnerės Vokietijos kanclerė, krikščionė demokratė, Angela Merkel galėtų turėti milžinišką įtaką apribojant „Fidesz“ pripažinimą tiek Vengrijoje, tiek Europos Sąjungoje. Nors kanclerė yra išreiškusi kritiką V.Orbano atžvilgiu, jokių apčiuopiamų veiksmų Vokietija taip ir nesiėmė.
Didžiausia ir įtakingiausia Europos Parlamento konservatorių grupė „Europos liaudies partija“ (jai priklauso ir Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai) kol kas net nesugebėjo pašalinti akivaizdžiai nedemokratiškos „Fidesz“ iš savo gretų.
Galiausiai, Lietuvos konservatoriai, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovai, ryškiai matantys tiek aiškėjančius V. Orbano ryšius su V.Putinu, tiek suprantantys, kad Lietuvos visuomenėje irgi gali atsirasti panašių demokratiją paminančių ir valstybės saugumui grėsmingų idėjų, nedaro nieko.
Prieš 2 metus Lietuvos konservatoriai inicijavo LR Seimo rezoliuciją, kurioje buvo pasisakoma už „siekį puoselėti vengrų kultūrą ir unikalią kalbą kaip indėlį į suvienytos Europos įvairovę, remia Vengrijos Konstitucijoje įtvirtintą siekį puoselėti tradicines, fundamentalias, krikščioniškas vertybes”.
Priekaištų rezoliucijos tekstui surasti beveik neįmanoma. Nieko keisto – jame vieni konservatoriai, kurie tiki krikščioniškų vertybių ir nacionalizmo idėjomis, išreiškė paramą kitiems. Kita vertus, šiandien jau morališkai pasenęs dokumentas atskleidžia naivumą, kuris būdingas visiems, tikintiems, jog moralės, religinių idėjų reglamentavimas, laisvos visuomenės ribojimas yra nekaltas.
Demokratija ir laisva visuomenė nėra diskusijų objektas
Vengrija šių dienų įvykių kontekste gali atrodyti toli ir nesvarbi, tačiau turime nepamiršti, jog valstybės saugumas ir stiprybė glūdi ne tik ginkluose ir krašto apsaugoje, bet ir institucijų stiprume, laisvo žodžio ir laisvės veikti stiprume. Jei Vengrijos premjerui pavyks sukurti valstybę, paremtą laisvei priešingomis vertybėmis, galime netrukti, kol ši liga ims plisti ir kitur.
Liberali demokratija – simbolis, kuris jau seniai tapo priimtinas daugumai, nepaisant jų politinių pažiūrų. Tik (liberalioje) demokratijoje įmanoma nuomonių įvairovė, tik joje išvien valstybės ir jos žmonių naudai gali veikti ir konservatoriai, ir liberalai, ir socialdemokratai, ir kitos brandžios politinės jėgos.
Žymus mąstytojas Karlas Popperis vadovavosi mintimi, jog optimizmas yra moralinė pareiga. Jis kalbėjo ne apie optimizmą kasdieniniuose įvykiuose, o apie bendrą visuomenės optimizmą ir atsakomybę dėl to, ką galime kartu padaryti, ko galime kartu pasiekti.
Demokratinės visuomenės apsaugojimas, kad ir kokias niūrias mintis keltų aplink augančios laisvei abejingos politinės jėgos – mūsų visų moralinė pareiga. Jei buvę bendražygiai suklumpa, reikia aiškiai išreikšti pozicija dėl jų – ką brandūs Lietuvos konservatoriai ir turėtų padaryti.
Miroslavas Monkevičius yra Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos sekretorius
