Bendruomenė socialiniame tinkle jau diskutavo apie šildymą, o pirmininkas jau buvo apėjės dalį butų, kitą dalį apėjo iniciatyvi kaimynė. Dalis suderino pasirašymo laiką elektroniniu paštu. Surinkę reikiama įrašų skaičių, jau po kelių dienų nuo diskusijos radiatoriai pradėjo šilti.
Taigi šildymą jungiame mes – bendruomenė, o ne savivaldybė. Ir mes nusprendžiame, kada tai turime padaryti. Savivaldybė įpareigoja jungti šildymą gyventojams tik tuo atveju, jeigu nusižengiama higienos normoms, kai vidutinė trijų parų oro temperatūra siekia mažiau nei 10 laipsnių šilumos.
Jokios institucijos, kaip turi būti tvarkomas mano namas ar butas, sprendimų nepriima. Skamba banaliai, tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių norų. Nebus noro, nebus šilumos, nebus draugiškų kaimynų ar švarios laiptinės. Patys renkamės bendrauti ar tylėti, šalti ar šildytis, skųstis savivaldybei ar paimti ir kažką padaryti patiems. Šiuo atveju tiesiog pasirašyti. Žinoma, paprasčiau nieko nedaryti ir kol nėra šildymo skųstis, kad šalta, o kai yra skųstis, kad per anksti įjungė ir plėšia pinigus.
Tikriausiai sėkmingiausiai šie procesai yra tvarkomi ten, kur ir kaimynai bendrauja su kaimynais. Ir ne tik tada, kai užeinama paprašyti druskos.
Bendruomeniškumo idėja prasideda ne tuomet, kai Senamiesčio ar Šeškinės gyventojai susirenka į bendruomenės šventę, dažnai net ne jų pačių pastangomis suorganizuotą, bet tada, kai tu žinai savo aukšto kaimynų vardus.
