Mes visi esme nuodėmingi ir visi tik Dievo vaikai. Esu LR pilietis, Lietuvos žydas, kuris būtent tikrai myli Lietuvą ir išgyvena tiek dėl jos sėkmės, tiek dėl jos ateities. Mano darbus, mano veiklą aukštai įvertino Lietuva, jos žmonės, esu labai dėkingas savo kraštui ir jos žmonėms. Drįstu priminti mieliems žmonėms, draugams ir bičiuliams, kad viskas tenai, „google“, yra surašyta.
Vadinasi, aš nesu koks nors neaiškaus būrelio neaiškus atstovas, kokių, beje, mūsų šalyje yra labai nemažai, kurie kelia pakankamai nemažą susirūpinimą ir grėsmę, gal netgi mūsų LR konstitucijai.
Bet šiandieną ne apie tai. O rašysiu jums be perteklinių emocijų, ne subjektyvia kalba, o faktais, t.y. kas surašyta knyguose, kurias aš tikrai perskaičiau.
Iš anksto noriu įspėti, kad bus tikrai neskanu, ne visi gal mane supras, ką norėjau pasakyt. Todėl prašysiu gerbiamos redakcijos, kad po straipsniu nebūtų jokių komentarų. Nereikia pilti druskos ant mano širdies randų. Aš drįstu to prašyti, kad visokie nepraustaburniai, neišmanėliai, apsiseilėję rėktų, kodėl manęs adolfas nepakorė, kodėl aš dar gyvas ir t.t.
Aš tik galiu prižadėti, kad nemeluosiu istorijai, o gerbsiu savo giminės garbę bei tuos, kurie gelbėjo, slėpė ir gelbėjo tik saujelę išlikusių žydų.
Tokiems galiu pasiūlyti nemokamą ekskursiją, kur aplankysime tuos kemsynus ir pelkes, kuriose yra ne palaidoti, užversti mano seneliai, dėdės ir tuo pačiu aptarsime holokaustą Lietuvoje ir Europoje.
Dar ir dar kartą tvirtinu, kad nesiruošiu bartis, kad nesiruošiu tapti kaltintoju, nes aš ne prokuroras. Prašom patikėti, aš be pagiežos, aš nevardinsiu išgalvotus faktus, o kalbėsiu tiesą ir tiktai tiesą ir nieko daugiau, išskyrus...
Aš tik galiu prižadėti, kad nemeluosiu istorijai, o gerbsiu savo giminės garbę bei tuos, kurie gelbėjo, slėpė ir gelbėjo tik saujelę išlikusių žydų, kuriems labai jiems ir man labai pasisekė. Amžina garbė Didvyriams, nes gelbėjo žmonių gyvybes. Tad kol kas tiek būtų skirta įžangai.
Pradedu dėstymą. „Lauk žydai iš Lietuvos, kelkis dėdė Hilterį, daug tarakonų priviso“. Į pečių prakeiktą žydyną.
Į pečių ir bus šildymas. Kelkis dėdė Hitleri, žydiškš skurų priviso, yra daug darbo. Visą tai sutikau soc. tinkle 2020-050-02 nuo 21.52h iki pusės trijų nakties.
Tad kaip jums tokie naktipiečiai, tokie „komplimentai ir komentarai“ mums LR piliečiams Man tai „gražu ir nepakartojama“. Mano žemaičiai sakytų „ale keik da gyvačių y“. Naivu būtų manyti, kad pasaulis neskaito, būtų juokinga ir ganėtinai kvaila. Tad gal suraskim tuos visuokius pavasarius, ąžuolus ir klevus.
Tikiu, kad tokius „ąžuolus“ galima išvilkti į dienos šviesą, nėra poreikio ir noro, o man bandoma įteigti, kad jie nepasiekiami, bet aš jau, deja, nebe naivuolis. Graudu ir skaudu iki ašarų, atrodo, kad širdis išlips laukan. Bet kas dar ypatingai liūdna,, kad tie dėdės, o gal ir tetos žodį „LIETUVA“, rašo „lietuva“.
Štai ir „AŠ TIKRAI MYLIU LIETUVĄ“.
Jau nebegalima prikelti nekaltų aukų, nebegalima sumažinti ir sumenkinti artimųjų skausmo. Tegalime išsaugoti žuvusių atminimą ir ieškoti istorinės tiesos. Ji visai šalia, čia ir netoliese. Tereikia tiek mažai, paimti knygą į rankas ir skaityti, skaityti, skaityti, o ne klausytis nusenusių neobjektyvių „dėdulių“ pasakojimų arba meluoti, meluoti, meluoti.
Anksčiau visi norėjo būti kovotojais už „tarybų valdžią“, o dabar daug kas vaidina dideliais šalies patriotais ir klykauja tarsi, pempės ant dirvono.
Vienaip ar kitaip gal kokią naudą sau susiorganizuos.. Mes negalime meluoti istorijai, negalime ir neturime teisės meluoti karui, nes neišvengiamai galime prisišaukti sekančio, o tada „antanuko pasisakymai“ gali tapti realybe. Istorinė tiesa nėra slepiama po kilimu.
Ir mano pirmoji knyga Christopo Diekmano „Kaip tai įvyko“.. O ten parašyta, kad istorija nėra religija, tad ją nereikia tikėti, o ją reikia tirti ir pažinti.
Tad plačiai paplitusi mintis, kad „tai darė žydai, ne mes“ kažkaip verčia galvoti apie tai, kad suversti kaltį vien tik žydams neišeina.
Tad tirkim ir pažinkim, nes viskas yra prieinama, laisva, durys atidarytos, ponai, prašom į vidų, užeikite į archyvus, maloniai prašome. O toje knygoje dar parašyta, kad 200000 prašymų buvo pateikta valstiečių, kurie prašė sovietų žemės ir čia pritrenkianti išvada, kad šimtai tūkstančių Lietuvos kaimiečių manė, kad priimti sovietus yra gera mintis ir teisingas sprendimas, kad bus nauda.
Tad plačiai paplitusi mintis, kad „tai darė žydai, ne mes“ kažkaip verčia galvoti apie tai, kad suversti kaltį vien tik žydams neišeina. Dėkoju Dievui, kad jų nesušaudė, nes tada aukų skaičius būtų pasiekęs virš 400000. Tragedija.
Dar toje knygoje rašoma: taip, tiesa, buvo sovietams ypač palankių žydų, bet vos keli tūkstančiai, dauguma jaunimas, o sušaudyta kiek? Abejoju, ar tą skaičių atsimins „antanukai“ ir „ąžuoliukai“, nes jiems žydų kraujas yra jau seniai virtęs vandeniu.
Mieli Lietuvos žmonės, mano draugai, mano kolegos, mano kaimynai ir mano mokiniai, 98 proc. Lietuvos žydų neturėjo nieko bendro su komunizmu ir komunistais, bent mano seneliai, dėdės ir tetos tai tikrai, nes jie buvo labai religingi ir konservatyvūs sionistai, vargšai antrinių žaliavų surinkėjai.
Paliekame knygą „Kaip tai ivyko“ ir persikelkime į mirties fabriką – Aušvicą (nesinori net rašyti iš didž. raidės, bet gramatika yra gramatika). Tad, sekanti knyga būtų „Galutinė stotis – Aušvicas“. Neskaitėt? Paskaitykit.
Rekomenduoju visiems „anti“ ten apie apie krosnis, kameras, dujas ir „adolfiuką“ Te tai tikrai parašyta apie „mirtį lengvinančias aplinkybes“, „sanatorijas“, „kanadas“. Apie išskirtinio skonio maistą ir atskirą virtuvę gurmanams ir košerinį maistą rabinams.
Tad vėl cituoju: „Nei dieną, nei naktį negčstanti ugnis kaip ir nei akimirkai neapleidžianti mintis, kad ten dega žmonės. Kartais, esant drėgnam orui, dūmai pasklinda po visą lagerį, kepamos mėsos kvapas. Visai kaip kepsnio, svilinamo keptuvėje be sviesto. Tai tavo pusryčiai, nes duonos vis vien negavai“. PSL. 144. IR DAR.....
„Buvo galvota apie viską, net apie nuotekas: nuo griovio iškasta keliolikos emtrų tranšėja, kuri vedė link daubos. Galiu patikinti, pats mačiau savo akimis kaip prie laužo dirbęs vyras, nusileidęs į tą dabą, mirkė duoną tekančioje išsilydžiusių žmonių riebalų masėje. Matyt, buvo alkanas“.
Manau, kad gana. Knygos autorius Eddy De Wind, PSL.198.
Žiauru, neįtikėtina. Sutinku. Bet negalima žmonių išgyvenimus, jų jausmus ir kančias pakeisti kažkuom kitu. Deja, tai faktinė tiesa. Negalima rašyti apie holokaustą bet kam, o tuo labiau piktiems ir neišmanėliams. Pavargau, bet ryt pratęsiu. Nuvyksim į mano gimtuosius Telšius, dar aplankysime anų laikų Paryžių, Slovakiją ir baigsime Paneriuose.
Žymus Telšių ješivos rabinas Blochas užėjus karui štai ką pasakė: „Aš rusui savo dvasios neatiduosiu, geriau jau mirt nuo vokiečių. Beje, taip ir nutiko, ir dar kažkas padėjo. Matom, kad rabinas Lietuvos nepardavė ir negalėjo būti komunistu. Ir visai ne pro šalį būtų mums visiems LR piliečiams saugoti mūsų Valstybės tikrąją istorinę atmintį, nes jei meluosim mūsų vaikams, jie mums to neatleis“.
Taigi, toliau į Paryžių su knyga „Saros raktas“, kuri yra išleista 10 000 000 tiražu. Paskaitykit, rekomenduoju.
O štai ir psl. 75: „Kai jas ėmė ginti iš barakų, mergaitė paėmė mamai už rankos. Viduje buvo tuščia ir nešvaru. Lentos ir šiaudai. Dvokas ir purvas. Išvietės lauke skylės lentose. Joms buvo liepta tūptis po kelias, šlapintis ir tuštintis visų akivaizduoje it kokiems gyvuliams.
Mergaitei sukilo blogumas. Jautė, kad negali ten eiti, negali to daryti. Žiūrėjo, kaip motina apžergė skylę. Iš gėdos nuleido galvą. Bet galiausiai padarė, kas liepta – gūždamasi, vildamasi, kad niekas į ją nežiūri.“
Kodėl cituoju būtent tą vietą, ogi taip paryžietės, kurios nešiojo skrybelaites ir baltas pirštinaites dienos bėgyje virto gyvuliais. O kuom nusikalto ta mergaitė ir jos mama bei šimtai kitų? Jų nusikaltimas „nenusakomo mąstelio“, jūs tik pagalvokit, jie kaltinami tuo, kad gimė juif.
Taip, galima man priekaištauti, o kodėl nerašai apie tremtį. Mums taip pat skauda, turim ką papasakoti, mes parašėm irgi daug knygų. Ar skaitei? Gal ką nors ir nuvilsiu, bet skaičiau ir dar skaitysiu, nes svetimo skausmo nebūna. Ir niekados negalima pamiršti 1941 metų trėmimus, kai buvo sunaikintas gražiausias LIETUVOS VALSTBĖS ŽIEDAS IR JOS ELITAS.
Atleisti ir užmiršti negalima, bet tarp tremtinių buvo ir mano tautos atstovų. Ar galime to nepastebėti. Manau, kad ne. Tik dar noriu mažytę, bet labai reikšmingą mano galva pastabą: ne kiekvienas tamsaus gymio su rudom akim kariškis būtinai turėjo ir privalėjo būti tik žydu.
Buvo „veikėjų“ ir su kitomis akių spalvomis. Šiandien savo straipsnį skiriu tiems, kurie prieš 80 metų po vienos ar kelių dienų buvo varomi prie pelkių ir neįžengiamų vietų. Te bus jiems lengva Lietuvos žemelė ir amžina atmintis, o apie tremtį kitą kartą.
Tad, kaip žadėjau, braukiam į Slovakiją su visai nauja knyga „999 Aaušvico moteris“. Tai knyga apie Slovakijos jaunų merginų tikrą istoriją, kurios visos buvo netekėjusios ir dar mergaitės.
„Vienintelis vandens šaltinis – rūsyje netyčia pastebėtas varvantis vamzdis. Kad atsigerti teko laižyti lašus nuo purvino metalo, kojomis laipiojo blakės. Mergaitės klykdamos ėmė mušti delnais sau per kojas ir veidus. Atrodė, lyg visi marai, kuriuos Viešpats siuntė Egipto faraonams, būtų papuolę joms.
Pirmosioms 200 merginų surengta grubi prievartinė ginekologinė apžiūra. Švelnumo čia būta tiek pat, kiek mėsininkui iš papjauto viščiuko lupant žarnas. Rodės, kad mėnesinės prasidėjo visoms. Po kojomis sniegas dažėsi krauju, merginos basomis kojomis trypė rausvą sniegą“. psl.141,142,143.
Toliau nebereikia, nes cituodamas pažeiščiau etikos normas, mergaičių garbę ir orumą.
Tad kur tos „išgarsintos ir pagarsintos sanatorijos“ ir kur ieškoti holokausto industrijos. Kas prarado sąžinę. Gal, kas nors paaiškins, kaip pagerbti žudikus. Gal paminklą pastatyt?
O jau dabar atgal į Lietuvą, nes „yra šalis, kur upės teka linksmai tarp girių ūžančių“ ir „žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Žydai sako „alavai“ (tegu taip bus amžina)i. Sustokim minutei žurnalisto R.Valatkos taip nuostabiai ir gražiai išgirtuose mano Telšiuose.
Ir vėl ištrauka iš būsimos knygos „Telšių atminties knyga. Miesto žydų gyvenimas“. O psl. 27 parašyta: „1941 LIEPOS 14-15 dienomis vėl vyko velnių šokis, kuriuo metu buvo tyčiojamasi iš žydų vyrų, ješivos vyrų, vadovų ir mokinių. Prie iškastų duobių jie turėjo dainuoti sovietines žydiškas dainas, koncertuoti giedant žydiškas maldas, kelias valandas šokinėti vienas per kitą ir daužyti vieni kitus lazdomis kol ištrykš kraujas“.
Buvo nukirptos rabinams barzdos. Neaprašomas, neapsakomas žmogiško orumo praradimas, švelniai tariant..
Sutikite, o juk ješivos vyrai tikrai nebuvo komunistais, nevažiavo Maskvon, nemėtė po kojomis Lietuvos laukų gėles, netarnavo Tarybų valdžiai, nebuvo komisarais ir netarnavo NKVD. Ir dar vienas labai svarbus faktas įvairiems institutams ir centrams, o vokiečių kareivių tai šalia nebuvo. Tad kuo pateisinsime šį antižmogišką elgesį, brutalumą, žveriškumą ir gyvuliškus jausmus. O kad per kūčias ir Kalėdas 1941 „patriotai“ išdrįso likviduoti Telšių geto moteris, o paskui girtiems ateiti į bažnyčią,ir kalbėtis su Dievu. Ar girdėjot apie tai? Kaip daugiau begalima išniekinti DIEVO vardą, tikėjimą, kurį padovanojo judėjai.
Užsukime į Švenčionių mišką. Ten guli 8000 nekaltų LR piliečių. Galiu dar parodyti tą medį, į kurį buvo daužomos kūdikių ir vaikų galvytės, neregėto mąsto taupumas, žvėriška rinkos ekonomika. Ar teko girdėti? Galima parodyti ir įrodyti.
Liko visai nedaug. Gal ir nusibodau. Prašom, galima neskaityti, galima pereiti į kitą tinklą ir paskaityti kokį pigų juokelį. Galima į viską numoti ranką, kaip tai daro daugelis mano bendrapiliečių. Ir tiesiog ištarti, ką tie žydai vėl nori, ko nerimsta, trukdo gyventi
Negalim, nes to prašė seneliai, kad niekada nepamirštumėm. Paneriai. A.Suckaverio knyga „Vilniaus getas“. PSL 65: „Kai kurie sušaudyti dar buvo gyvi, mes nežinojome kaip su jais elgtis, bet kai pakeldavom nuo žemės, jie mirdavo ant mūsų rankų. Daugelis žydų buvo su talesais. Mes palaidojom apie 500 žydų, visi jie buvo išsimetę po lauką, apsirengę, bandę bėgti. Likusieji gulėjo krūvoje, juos teko užpilti kalkėmis... Prieš grįžtant į getą, aš pamačiau žiaurų vaizdą: kapas, į kurį mes užkasėme žmones, kilnojosi, o po 5 minučių jis tapo dar aukštesniu. Vaisas ramino, tai sutinę kūnai kelia žemę“.
Na, štai ką norėjau pasakyti ir papasakoti. Noriu paprašyt gerb. redakcijos, kad pataisytų stilių, ištaisytų klaidas. Te, šis mano širdies skausmas, mano atmintis ir pagarba žuvusiems šį kartą nebus vainikuotas visokiais nešvankiais komentarais.
Aš jau nebe jaunas žmogus ir pakankamai jautrus. Nusipelniau gyventi, rašyti ir mąstyti be kieno nors patarimų, aiškinimų ir komentarų. Nepatinka, prašom, kaip sakiau, galima antisemitiniuose straipsniuose kituose tinkluose lėti neapykantą ir srutas ant mano tautos. Skiriu visiems nekaltai ir be teismo žuvusiems.
