Miša Jakobas: Nei tragedija, nei katastrofa, o tikrų tikriausia ugdymo nelaimė

Jau seniai baigėsi egzaminų sesija ir todėl noriu paklausti visų tų, kurie atsakingi už jos sėkmingą ir nestresuojančią eigą, kodėl pasibaigus vienam ar kitam VBE verkia mūsų vaikai, kodėl neaiškiai skaitomi tekstai, kodėl nesigirdi tam, kuris ten, paskutiniame suole, kodėl staiga vėluojama su egzamino pradžia, vėl nulūžo, užlūžo, palūžo ir sugedo. Kodėl kažkokie nė trupučio nematyti ir nespręsti uždaviniai? Mielieji, kas vyksta, kas pasiaiškins ir atsiprašys abiturientų?

Žinau, o gal tik jaučiu, kad pikti oponentai man tars: ko čia nusišneki, jau nesi pedagogas, lipk ant krosnies. Oi, ne, mielieji, aš per daug myliu Lietuvą ir jos vaikus, kad tylėčiau, o visų svarbiausia yra tai, kad buvusių MOKYTOJŲ nebūna. Tik vieną galiu teigti ir sutikti su gerbiamu Saulium: bepigu Jakobui, jis pensininkas. Tad ir šįkart būsiu tuo „bepigiuoju“.

„Scanpix“ nuotr./Mokymasis

Sugrįšiu prie matematikos. Kiek kartų buvo kalbėta rašyta ir prašyta, kad paliktų matematikos mokyklinį egzaminą, kad vaikas, kuris silpnesnis, taip pat laikytų būtiną matematikos egzaminą ir pajustų tą savo vidinį pasitenkinimą, kad jis taip gali ir sugeba. Tie stipresnieji tegu sprendžia kitokius uždavinius, te pajaučia matematikos galybę ir skonį, te įrodo sau, šeimai ir draugams, kad jie gabūs ir sprendžia sudėtingus uždavinius, te jaus, kad jų laukia didžiulės perspektyvos naujausiose mokslo šakose. Leiskim, duokim, sukurkim džiaugsmo minutes mūsų vaikams, jiems gyvenimas tik prasideda. Ką dabar darysime su tais 35 proc., apsimesim, paliksim? O juk neviltis ir pasimetimas yra žiaurios emocinės būsenos.

Nedelsiant sugrįžkime prie mokyklinio mat. egzo! I

Praradome ištisus dvejus metus, sėdėjome prie kompiuterių, dairėmės į ekranus ir aklai tikėjome IT stebuklais. Vieni negirdėjo, ką kalba mokiniai, kiti negirdėjo arba nenorėjo girdėti, ką kalba jų mokytojai. Vieni slėpėsi, kiti džiaugėsi, jokios kontrolės, jokių namų darbų, tik kažkokie nepamatuoti ir nereikalingi darbai: tai pratimus kurk, tai medį drožk, tai kompozitoriumi tapk. Mama darbe, tėtė išvykęs, o aš skaniai miegosiu. Kokie egzaminai? Duokit ramybę ir leiskit šventai miegoti. Visi sako, kad suspėsim, kad kažkas kažko pasigailės. Bet ėmė ir statistika tarkštelėjo visiems per smegenis: tingėjot, nedirbot, neruošėt ir nesiruošėt, tai dabar valgykit.

Dar kiti pasakys, Jakobai, jau seniai laikei rankoje kreidą, jau seniai palikai savo mokinius. Nuraminsiu, su mokytoju yra taip: vieni vaikai išeina, kiti pareina. Tad noriu paklausti, ar seniai laikėte rankose savo mokinių sąsiuvinius ir ar matėte juose neišpasakytus šedevrus? O ten yra visko: pradedant anatomija ir baigiant gatvės kalba, bet tik nėra gražiai ir tvarkingai išspręsto matematikos uždavinio – nei kaip, nei kodėl neklausk, nes ats. nėra. O štai ko tikrai absoliučiai visus išmokėme, tai keiktis, ypač dabar, pradedant pavasariu, pradžioje apie laivą, o paskui klasėse su draugais ir mokytojais.

Mieli matematikos mokytojai, kol neturėsime pamokose matematinės drausmės, kol elgesy ir darbuose siautės betvarkė, kol vėl nesugrįšime prie kanoninių dalykų pamokoje, kol neišmoksime ir neišmokysime griežtos, loginės matematinės kalbos, kol leisime mūsų vaikams sapalioti ir kalbėti bet kaip, tik ne matematiškai, kol jų nepakelsime „nuo suolo“ ir nepakviesime sužaisti uždavinio prie lentos, rezultatų dabar jau nėra ir dar ilgai gali nebūti. Kol nepatikrinsime, ką mokinys rašo, ką sprendžia ir kaip sprendžia – rezultatų nebus.

Kol leisime nebūti matematikos pamokose, kol tėveliai teisins ir rašys visokius melagingus pranešimus, kol vaikai leis brangų laiką PC – rezultatų nebus. Kol nepareikalausim dirbti namie, kol bus užduodami neefektyvūs, nepamatuoti, o, svarbiausia, nepatikrinti n.d. – rezultatų nebus.

Kol tu, abituriente, neįsiklausysi ką ir kaip kalba tavo GERBIAMAS matematikos mokytojas, o manysi, kad korepetitorius tau įpūs matematinės jėgos ir suvokimo, – rezultatų nebus.

Kol leisime tinginiauti, kol visi galvosime, kad mokslas yra tik lengvas pasivaikščiojimas, kol miegosime pamokų metu, kol mokytojo žodis yra cento vertės – rezultatų nebus. Kol vaikščiosime į mokyklą tam, kad linksmai praleistume laiką, kam nors atsisėstume ant kelių, arba nuo ko nors nusirašytume per pertrauką ar per pamoką, o mes, mokytojai, to nematysime arba nepamatysime, – rezultatų nebus.

Pasakysit, kad nieko „mandro“ nepasiūliau. Žinoma, nes sunkūs dalykai yra pasislėpę paprastume.

O dabar „charakteringai žydiškai“ paklausiu: o kas – bus? Ogi nieko įdomaus. Vėl stumdysimės, vėl rodysim susirūpinusius veidus, vėl kalbėsim apie nulinį matematinį raštingumą, vėl procentai juoksis iš mūsų neryžtingumo, visokių neįvykdytų pažadų ir neišsipildžiusių lūkesčių.

O tada noriu paklaust, kas bus su Lietuvos vaikais, nes be matiekos, mielieji, nei krust, nei ku ku. Mes pasmerkti ir mūsų vaikai lieka galimybių lauko pakrašty, užribyje, nuošalėje. Ar smagu, ar negaila, kai tokiu atveju negali įmušti įvarčio ir esi turnyrinės lentelės apačioje? Nepaisant savo amžiaus dar noriu sulaukti ir įvarčių, ir pergalių. Bet reikia dirbti, stengtis ir daug treniruotis, garbūs mokytojai, mielieji tėveliai ir gražus jaunime. Jei norit valgyt skanią duoną su sviestuku ir dešryte, teks dirbti ir prakaituoti.

Pasakysit, kad nieko „mandro“ nepasiūliau. Žinoma, nes sunkūs dalykai yra pasislėpę paprastume. Galima ir, matyt, reikia keisti programas, ugdymo turinį, bet jeigu nepridėsime žmogiškojo faktoriaus, jei vadovai ir mokytojai bus abejingi LIKIMAMS, jei gyvensime kiekvienas atskirai, jei sakysime „aš neturiu laiko“, jei pamiršime pareigą ir savo misiją – rezultatų tikrai nebus.

O tada ugdymo nelaimė galutinai apsigyvens mokyklose ir vaikų širdyse. Tada tikrai pajusime, kas yra katastrofa ir tragedija.

Miša Jakobas yra buvęs ilgametis Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius, matematikos mokytojas