Pasirodo, nieko panašaus: pašvaistės tėra energijos iškrovos. Tuo tarpu kol vieni mokslininkai tyrinėja dangų, kiti imasi tirti žmones. Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad žudikus ir kitus smurtautojus galima susekti pagal...bičių kamanių takus.
Šiaurės pašvaistės paslaptis
Ilgai buvusi slaptingu ir nepaaiškinamu reiškiniu, šiaurės pašvaisčių mįslė galiausiai įminta. Remdamiesi penkių NASA palydovų informacija, mokslininkai išsiaiškino, kad pašvaisčių švytėjimą sukelia magnetinės energijos sprogimai, vykstantys per trečdalį atstumo nuo Žemės iki Mėnulio. Atradimas patvirtino vieną iš pašvaisčių susidarymo teorijų. Ji teigia, kad danguje spalvos nušvinta tada, kai Žemės magnetinio lauko linijos susiduria ir į planetos pusę išskiria didžiulius kiekius kinetinės energijos. Pašvaistės sietinos su vadinamuoju Saulės vėju – elektros krūvį turinčiomis dalelėmis, kurias žvaigždė reguliariai išspjauna į kosmosą. Žemės magnetinio lauko linijos, nusidriekiančios toli už planetos atmosferos, šių dalelių energiją „sugauna“ ir kaupia. Dviejų magnetinių laukų ribos dėl šio reiškinio suartėja. Šis šiaurės pašvaistės fenomenas stebimas. Kai pasiekiama tam tikra riba, linijos susijungia, magnetinę energiją paversdamos kinetine energija bei šiluma.
„Mes parodėme, kad procesas prasideda toli nuo Žemės ir tik vėliau juda jos link“, – teigia tyrimui vadovavęs Kalifornijos universiteto mokslininkas Vassillis Angelopoulosas. Pašvaistės pradeda formuotis maždaug 128 000 kilometrų aukštyje nuo Žemės. Tai trečdalis atstumo, skiriančio planetą ir Mėnulį. Tiesa, mechanizmas, sukeliantis pašvaistes, taip pat gali rimtai pažeisti palydovus, energijos akumuliatorius bei komunikacijos sistemas Žemėje.
„Siekiame suprasti šią aplinką ir galiausiai gebėti nuspėti, kada įvyks šie dideli energijos protrūkiai, kad galėtume laiku išjungti pavojingas sistemas palydovuose, o astronautai spėtų saugiai grįžti į erdvėlaivius“, – teigia V. Angelopoulosas.
Kamanių keliais
Kas bendro tarp kamanių ir žudikų maniakų: toks klausimas gali kilti tik mokslininkams. Ir kilo, o atsakius į jį paaiškėjo, kad tiek kamanės, tiek žudikai yra linkę slėpti savo gyvenamąją vietą, tačiau abu būna arti jos. Tikėtina, kad vabzdžių įpročių tyrimas gali padėti susekti ir dvikojus parazitus. Geografinis profiliavimas (GP) – tai metodas, kurį policija naudoja surasti serijiniams smurtautojams. Paieškos laukas susiaurinamas įtraukiant du pagrindinius tokių tipų įpročius: daugelis užpuolimų įvyksta netoli nusikaltėlio namų, tačiau už „buferinės zonos“, kurioje jį gali atpažinti ar pastebėti kaimynai. Įvedę nusikaltimų vietų koordinates, kriminalistai siekia nustatyti šios zonos ribas ir sutelkti paiešką joje. Kamanės taip pat turi buferinę zoną aplink savo lizdą, kad jo nerastų grobuonys. Todėl Londono universiteto mokslininkas Nigelis Raine‘as su kolegomis nusprendė patikrinti GP metodo efektyvumą su šiais vabzdžiais. Biologai leido kamanių kolonijai maitintis „pievoje“, kurioje netikros gėlės „gamino“ dirbtinį nektarą. Vabzdžiai buvo sužymėti, todėl mokslininkai galėjo stebėti jų skrydžius tarp lizdo ir žiedų. Sujungę kompiuterines kamanių skrydžių simuliacijas su geografiniu profiliavimu, specialistai surado ir vabzdžių lizdą, įrodydami GP efektyvumą. Tad, matyt, netrukus nieko nebestebins paskui bites bėgiojantys policininkai: perpratus jų įpročius, kas žino, galbūt pavyks užkirsti kelią ir tikriems nusikaltėliams.
