Kas yra persekiojimas?
Teisiškai persekiojimu laikomi pakartotiniai veiksmai, kuriais ieškoma nepageidaujamo kontakto su žmogumi tiesiogiai, nuotolinėmis priemonėmis ar per trečiuosius asmenis. Toks kontaktavimas sukelia baimės ar nesaugumo jausmus, o jo taikinyje ypač dažnai atsiduria moterys, nutraukusios smurtinius santykius.
Kasdienybėje tai reiškia, kad persekiotojai skambinėja, pasirodo darbo vietose, seka, renka informaciją, klausosi pokalbių, be perstojo rašo žinutes ir laiškus, neretai gadina ar naikina turtą bei kita. Toks kontaktų ieškojimas gali vykti ir per kitus šeimos narius, darbovietes, vaiko teisių ir socialinius darbuotojus, vaikų ugdymo įstaigas, kurios dažniausiai užverčiamos laiškais bei skundais, trypiančiais persekiojimo žmogaus reputaciją.
Skaičiuojama, jog persekiojantį elgesį patiria beveik kas dešimtas (7 proc.) žmogus, iš kurių 76 proc. sudaro moterys.1 2014 m. ES pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktos apklausos duomenys parodė, kad beveik penktadalis (18 proc.) moterų, vyresnių nei 15 metų, yra patyrusios persekiojimą.
Skaudžios persekiojimo patirtys: „Linkiu tau gimdos, plaučių vėžio, linkiu numirti“
Rugpjūčio mėnesį Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centru vakarų Lietuvos miestuose surengė susitikimus su partnerių smurtą ir persekiojimą patyrusiomis moterimis. Prie susitikimų prisijungė ir šioje srityje dirbantys specialistai – policijos pareigūnai, prokurorai, teisėjai, socialiniai darbuotojai ir kt. Susitikimai atskleidė, jog moterų istorijos – itin skaudžios, o įstatyminė bazė kol kas stokoja tinkamų bei efektyvių priemonių.
Viename iš susitikimų dalyvavusi Rasa (vardai bei tam tikros detalės pakeistos, siekiant užtikrinti asmenų saugumą) dalinosi savo skaudžia patirtimi. Po nutrauktų ilgą laiką besitęsusių smurtinių santykių, moteris susidūrė su tuo, ką tenka išgyventi persekiojimą patiriančioms moterims: automobilyje įrengta pasiklausymo įranga, skambučiai, nuolatinis sekimas. Rasos telefoną neretai pasiekdavo itin nemalonios žinutės, viena situacija jai ypač įstrigo: „Sirgau, man tiesiog be perstojo siuntė žinutes: linkiu tau gimdos, plaučių vėžio, linkiu
numirti. O aš namuose sergu, karščiuoju.“ Socialiniai darbuotojai Rasai patarė, kaip į tokias žinutes atsakyti, tačiau tai persekiojantį elgesį sustabdė tik trumpam.
Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už sistemingą bauginimą, grasinimus nužudyti. Tačiau net ir be perstojo siuntinėjamos tokios ir panašios žinutės, tariamai netyčiniai pasirodymai darbo vietose ar šalia namų teisėsaugos dėmesio dažniausiai nesulaukia, nes nesiekia pavojingumo veikų, kurios šiuo metu įtvirtintos Baudžiamajame kodekse – nėra nurodomi konkretūs grasinimai nužudyti ar sužaloti sveikatą.
Teisinio reglamentavimo negana
Daugumoje Europos Sąjungos šalių persekiojimo veika laikoma nusikalstama. Vis dėlto Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių, kurioje nėra atskiro persekiojimui užkardyti skirto įstatymo, o LR BK kriminalizuotos veikos nėra pakankamos persekiojimo rizikai valdyti.
Šiuo metu ikiteisminiai tyrimai pradedami arba asmenys yra nuteisiami, jei padaryti tokie persekiojimo veiksmai, kurie atitinka tam tikras BK numatytų nusikalstamų veikų sudėtis: nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str.), fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas (BK 145 str. 2 d.), neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas (165 str.), neteisėtas susirašinėjimo, kitokių pranešimų, siuntų ar pokalbių telefonu slaptumo pažeidimas (BK 166 str.), neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas (BK 167 str.), neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas (BK 168 str.).
Visgi persekiojimas dažnai pasireiškia ne tik tiesioginiais grasinimais nužudyti, atlikti kitus asmens gyvybei, sveikatai ar turtui pavojingus veiksmus, bet ir veiksmais, kurių BK neapima – nepageidaujamu kontakto ieškojimu, skambinėjimu į darbo vietą, ieškojimu ryšio per kitus asmenis, vaikų ugdymo įstaigų ar būrelių vietas, buvimu vietose, kur yra nukentėjusioji(-ysis), pavyzdžiui, parduotuvėje, ir kt. Vadinasi, tokios veikos, kurių nėra baudžiamajame kodekse, ne tik neužtrauks atsakomybės persekiojančiam asmeniui, bet ir neužtikrins galimybės nukentėjusiems asmenims sulaukti tinkamos pagalbos.
Išeitis – Seimo rankose
Seime dar prieš dvejus metus dabartinė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmiltytė-Niesen registravo Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis siekta užkardyti persekiojimą. Įskaitant situacijas, kai persekiojimą patiria asmenys, anksčiau patyrę smurtą artimoje aplinkoje ir siekiantys nutraukti ar nutraukę santykius su smurtaujančiu asmeniu.
Kurį laiką dulkėjusios stalčiuose, pataisos pagaliau apsvarstytos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitete. Rastas kompromisas – baudžiami būtų tie, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią, neturėdami teisėto pagrindo, sistemingai persekiojo žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai.
Liko vienintelė stotelė – rytojaus balsavimas dėl pataisų priėmimo Seime.
Nuėjus tiek toli, belieka tikėtis, kad Seimo nariai palaikys pataisas ir tokios moterys kaip Rasa pagaliau galės ramiai gyventi.
