Europos Sąjungoje jau prieš kelerius metus didelė dalis bylų dėl draudžiamų susitarimų buvo pradedama prisipažinus vienam iš susitarimo dalyvių. Lietuvoje tokia praktika dar tik formuojasi. Ją labai skatina Konkurencijos taryba, nes kitu atveju itin sudėtinga surinkti įrodymus dėl draudžiamo susitarimo sudarymo.
Konkurencijos taryba artimiausiu metu turėtų pristatyti naują atleidimo nuo baudų tvarką. Reikia tikėtis, kad ši tvarka sukonkretins suformuotas taisykles, sumažins interpretacijų galimybę ir padės apsispręsti rinkos žaidėjams, jei šie įsivėlė į abejotino teisėtumo susitarimus.
Kol atnaujintų taisyklių nėra, pažiūrėkime, ką numato dabartinis teisinis reguliavimas.
Apie dalyvavimą draudžiamame konkurentų ar nekonkuruojančių įmonių susitarime dėl kainų nustatymo prisipažinusi bendrovė gali būti visiškai atleista nuo baudos. Kitu atveju ji gali siekti ir milžiniškas sumas – iki 10 proc. įmonės metinių pajamų. Tokio susitarimo dalyvis ne apskundžia kitą įmonę, bet pats prisipažįsta pažeidęs konkurencijos teisės reikalavimus.
Atrodytų puiki priemonė – įmonė sudaro draudžiamą susitarimą, „prisipažįsta“, konkurentas ar kitas neįtikęs verslo partneris gauna didžiulę baudą, kuri net gali sutrikdyti normalią įmonės komercinę veiklą, o prisipažinusi įmonė iš balos išlipa sausa ir toliau sėkmingai veikia rinkoje.
Tačiau tai nėra taip paprasta. Siekdama tinkamai prisipažinti apie dalyvavimą draudžiamame susitarime, įmonė turi įgyvendinti keturias sąlygas.
Pirmiausia, įmonė turi būti pirmoji, kuri prisipažįsta apie dalyvavimą draudžiamame susitarime. Neišvengiamai tenka prisiimti riziką, kad prisipažinusi įmonė nebus pirmoji ir neišvengs baudos, kadangi kitas iš susitarimo dalyvių galėjo būti greitesnis.
Antra, įmonė turi prisipažinti dar iki tarybai nusprendžiant pradėti tyrimą. Pagal suformuotą praktiką, įmonėms nėra keliamas reikalavimas tinkamai kvalifikuoti savo veiksmus, pakanka nurodyti, dėl ko buvo sudarytas susitarimas ir pateikti įrodymus.
Už prisipažinimą pavėlavus, t.y. prisipažinus ne pirmajai arba prisipažinus jau vykstant tyrimui, įmonė galėtų gauti iki 75 proc. „nuolaidą“ nuo gresiančios baudos.
Trečias reikalavimas: prisipažinusi įmonė turi visapusiškai bendradarbiauti su taryba ir teikti visą reikiamą informaciją. Taryba gali paprašyti tokios įmonės nenutraukti pažeidimo darymo tam tikrą laiką, pavyzdžiui, tol, kol bus surinkta papildomų įrodymų. Toks bendradarbiavimas turi vykti viso tyrimo metu, o jo pabaigos gali tekti laukti ir metus ar daugiau.
Ketvirtas, paskutinis reikalavimas, kurį privalo atitikti prisipažįstanti įmonė – ji neturi būti draudžiamo susitarimo iniciatoriumi. Tiesa, taisyklėse bei praktikoje kol kas nėra įtvirtinta labai aiškių kriterijų, kaip įvertinti, ar įmonė inicijavo tokį susitarimą. Tačiau vien tai, kad įmonė pasiūlė sutarties nuostatą, kuri vėliau pripažįstama draudžiama, arba tai, kad įmonė atsiuntė el. laišką, kurį vėliau taryba laiko draudžiamo susitarimo įrodymu, nereiškia, kad ši įmonė buvo susitarimo iniciatoriumi. Bet kuriuo atveju, prisipažinti apie draudžiamą susitarimą iniciatoriui vis vien „apsimoka“ – bauda gali būti sumažinta iki 50 proc.
Jei net ir esant tokioms prisipažinimo sąlygoms tai vis dar atrodo puiki priemonė išvengti atsakomybės, o gal net kartu ir įgelti konkurentui ar kitam verslo partneriui, svarbu suprasti, kad galima bauda tėra viena iš sankcijų. Net ir išvengusi baudos įmonė susiduria su kitomis rizikomis, nes ji yra laikoma padariusia pažeidimą.
Pavyzdžiui, tokios įmonės gali sulaukti ieškinių dėl žalos atlyginimo iš asmenų, kurie nukentėjo dėl draudžiamo susitarimo. Tokių ieškinių sumos gali būti gerokai didesnės nei Konkurencijos tarybos skiriamos baudos. Taip pat reikia nepamiršti ir žalos reputacijai – visi draudžiamų susitarimų sudarymo faktai yra skelbiami viešai.
Tad akivaizdu, kad draudžiamais susitarimais apriboti konkurencinę laisvę neapsimoka, o atleidimo nuo baudų taisyklės nepadeda išvengti visų rizikų. Viena vertus, tokio susitarimo dalyviai negali žinoti, ar kuris nors iš jų nuspręs prisipažinti. Kita vertus, net ir prisipažinus lieka kitos grėsmės, galinčios įmonei padaryti didžiulės žalos.
Monika Mališauskaitė yra advokatų kontoros „Sorainen“ advokatė
