Didžiausios savo vertybės – žmonių – netenkanti Lietuva šiuo metu eina senėjančios ir nykstančios šalies keliu. Todėl šiandien turime vienintelį pasirinkimą: nuosekli, racionali ir praktiškai veikianti šeimos politika privalo tapti neabejotinu politinės valdžios prioritetu.
Išsikelkime sau aiškų tikslą: iki 2020 valstybė turi sudaryti tokias sąlygas, kad artimiausioje ateityje, tarkim, iki 2020 m., gimstamumas viršytų mirštamumą.
Šeimos, auginančios vaikus, šiandien susiduria su valstybės politika, kuomet socialinėmis išmokomis yra sprendžiamos tik problemos pasekmės, o ne priežastys. Todėl būtina įgyvendinti konkretų ilgalaikių priemonių paketą ir pradėti žymiai labiau vertinti vaikus auginančius tėvus, siekiant pakeisti gyvenimo sąlygas jaunoms šeimoms, kurios dirba, kuria ir vaikus augina Lietuvoje.
Lietuva yra viena paskutinių šalių ES pagal demografinius rodiklius – nuo pat Nepriklausomybės gimstamumas nesugeba palaikyti šalies gyventojų reprodukcijos lygmens (šalis išlaiko savo gyventojų skaičių, kai vienai šeimai vidutiniškai tenka bent 2,11 vaiko). Tai reiškia, jog jau porą dešimtmečių lietuviai neturi finansinių galimybių arba kitokių paskatų susilaukti ir užauginti daugiau nei du vaikus.
Kad gimstamumas būtų didesnis nei mirtingumas, o kuo daugiau jaunų šeimų kurtų savo ateitį čia, Lietuvoje. Mūsų tikslas – auganti Lietuva.
Šiandien viskas, ką galėtume vadinti šeimos politika, yra nukreipta į socialiai remtinus arba rizikos grupėje esančius asmenis. Nors vidutines pajamas gaunančioms ir vaikus auginančioms šeimoms yra itin sunku sulaukti net menkiausių politinių priemonių, kurios palengvintų dorojimąsi su kasdieniniais iššūkiais.
Nuo ko pradėti?
Mano nuoširdžiu įsitikinimu, naujos kartos politikai savo dėmesį privalo sutelkti į žmogų, kuris gyvena Lietuvoje, dirba Lietuvoje ir kuria šeimą Lietuvoje. Kol kas valstybės politika apsiriboja socialinėmis išmokomis, kurios tik glaisto problemos pasekmes ir beveik nepaliečia jos priežasties.
Pati būdama dviejų vaikų mama, aš kasdien derinu savo profesinę veiklą bei rūpestį vaikais ir šeima. Daug bendrauju su kitomis šeimomis ir nuolat patiriu, kad jaunos šeimos, auginančios vaikus, absoliučiai nejaučia, kad valstybė juos palaikytų, skatintų auginti daugiau vaikų ar rūpintųsi kažkokiu indėliu į jų kasdienio gyvenimo patogumą ir paprastumą. Šiandien mes apskritai nejaučiame, kad valstybei rūpime.
Juk kiekviena vaikus auginanti šeima yra kitokia – su skirtingais poreikiais, skirtingu gyvenimo būdu ir skirtingomis galimybėmis. Vis dėlto žiūrint į demografinę situaciją, mūsų gyventojų statistiką, tampa akivaizdu, kad rūpintis privalome visomis šeimomis, o ne tik pačiomis skurdžiausiomis. Šioje vietoje mums ne tik reikalingas biudžeto perprogramavimas. Net labiau reikalingas mąstymo būdo performavimas.
Belieka atsakyti sau: ar esame pasiruošę padaryti praktinį posūkį socialinės politikos srityje ir imtis mažiau moralizuoti bei tuščiai ginčytis? Jei nesame tikri, ko šiandien šeimai reikia labiausiai, – klauskime jų pačių, labiau įtraukime į diskusijas ir sprendimus.
Auganti Lietuva: iššūkiai praktikoje
Pateikiu keletą pasiūlymų, kuriais turėtume vadovautis, jeigu norime, jog Lietuva vėl taptų augančia šalimi.
Vienu reikšmingiausių paramos šeimai įrankiu turėtų tapti pirmojo būsto įsigijimo programa, kuri būtų diferencijuota pagal auginamų vaikų skaičių, regioną, kuriame ruošiamasi įsikurti, bei uždirbamas pajamas. Ši programa suteiktų galimybę jaunai šeimai greičiau ir pigiau įsigyti pirmąjį savo būstą.
Tėvams, auginantiems mažus vaikus, būtina palengvinti sąlygas užsiimti verslu – grąžinti šeimai palankų teisinį mažųjų bendrijų reglamentavimą.
Šiandien Lietuvoje suderinti profesinę veiklą bei rūpestį šeima yra tikras iššūkis, ypač jeigu joje auga du ar daugiau vaikų. Todėl šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas privalo tapti kur kas paprastesnis.
Vienu reikšmingiausių paramos šeimai įrankiu turėtų tapti pirmojo būsto įsigijimo programa, kuri būtų diferencijuota pagal auginamų vaikų skaičių, regioną, kuriame ruošiamasi įsikurti, bei uždirbamas pajamas.
Vaikų priežiūros infrastruktūra Lietuvoje yra nepakankamai kokybiška ir neužtikrinanti šeimų poreikių – pradedant vaikų darželių prieinamumu, baigiant vaikų užimtumo centrais, neformaliu ugdymu ir priežiūra namuose. Vaikų darželių darbo laikas neturi tapti kliūtimi tėvams, grįžusiems į darbo rinką.
Tėvams, auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus, kurie negauna vietos darželiuose, reikia suteikti galimybę ikimokyklinio ugdymo krepšelį naudoti kvalifikuotos auklės samdymui. Verslo liudijimai kvalifikuotoms auklėms turėtų būti suteikiami palengvintomis sąlygomis.
Neteisinga ir ekonomiškai žalinga, kad iki šiol Lietuvoje moterims grįžti į darbo rinką po gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų yra žymiai sunkiau nei vyrams. Darbdaviai jas traktuoja kaip potencialias gimdytojas, darančias nuostolius jų verslui.
Todėl valstybė turi skatinti darbdavius priimti ir tinkamai integruoti po vaiko priežiūros atostogų grįžusias mamas, padengdama išlaidas jų profesinių įgūdžių atnaujinimui.
Mamadieniai turi išlikti ir priklausyti nuo turimų vaikų skaičiaus.
Tai tik keletas siūlymų, nuo kurių galėtume pradėti. Suprantama, jog valstybės ištekliai yra riboti, todėl labai svarbu tinkamai nusistatyti valstybės prioritetus, kuriems tie ištekliai yra skiriami.
Šiandien akivaizdu, jog sėkmingos šeimos politikos trūkumas kyla ne dėl pinigų stygiaus, o dėl ydingų valstybės prioritetų, nenoro imtis esminių reformų ir nekokybiško biurokratų tarpinstitucinio bendradarbiavimo.
Labai svarbu klausti ir kalbėtis – ko šiandien trūksta šeimoms, auginančioms vaikus. Išklausyti, įsiklausyti ir įgyvendinti. Ne žmogus turi derintis prie valdžios „nuleidžiamų“ politinių strategijų, o pastarosios prie žmogaus poreikių.
Gal tuomet žmogus valstybėje nesijaus neišklausytas, apatiškas ir negalintis nieko pakeisti. Jei tai pavyks, formuosime savimi pasitikinčią, iniciatyvią, augančią ir atsakomybės nebijančią visuomenę.
Monika Navickienė yra TS-LKD vykdomoji sekretorė
