Psichikos sveikata yra su didžiausia stigma siejama sveikatos sritis. Ilgus istorijos dešimtmečius šias ligas patiriantys žmonės buvo izoliuojami, engiami, net žudomi. Nenuostabu, kad kalbinė diskriminacija čia taip pat yra didžiausia – ištisos kartos užaugo laikais, kai „psichas“, „šyzikas“ ir „daunas“ buvo priimtini žodžiai su psichikos ligomis susiduriantiems žmonėms įvardinti.
Ir nors Lietuvoje turime ir Kalbos inspekciją, ir Kalbos komisiją, apie kalbos normintojų darbą plačiai išgirstame tik įvykus kokiam nors privačios įmonės skandalui. Dažniausiai kalbininkams užkliūva verslo įmonių pavadinimai ir Komisija uoliai gina savo pozicijas teismuose.
Seimą jau pasiekė įstatymo projektas, apribojantis Kalbos komisijos vaidmenį registruojant įmonių pavadinimus. Tikėtina, kad tokiu būdu Komisiją pavyks išgelbėti nuo tolimesnio laiko švaistymo teismuose, o „Čiau braške“, „Keulė rūkė“ ar „Atsikeli ir varai“ istorijos ateityje jau nebepasikartos.
Skirtingai, nei versle, Komisijos aktyvumo ir kalbos specialistų bendradarbiavimo su ekspertais išties labai pasigendama sveikatos, ypač – psichikos sveikatos srityse. Nors Komisijos darbas tarp kitų sričių apima ir kalbos kultūros klausimus, kalbos taisyklingumą visuomenės informavimo priemonėse ir viešajame gyvenime, išvadų dėl teisės aktų kalbos teikimą, čia jos pastangos yra itin menkos.
Įsisenėjusias problemas tenka spręsti net Seimo nariams – Laisvės frakcijos Seimo narė Monika Ošmianskienė savo iniciatyva registravo projektą dėl pasenusio ir neetiško termino „invalidas“ pakeitimo LR Konstitucijoje, o tai, kad joks „narkomanas“ ir „narkomanija“ išsivysčiusiame pasaulyje neegzistuoja jau mažiausiai dešimtmetį, apskritai tapo sensacija ir negirdėta naujiena.
Su sveikata, ypač – psichikos sveikata susiję terminai pasaulyje atnaujinami reguliariai. Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje „imbecilą“, „debilą“ ir „idiotą“ keitė skirtingo laipsnio „protinis atsilikimas“, o vėliau – „intelekto negalia“. Jau minėtas „invalidas“ tapo „neįgaliuoju“, „ŽIV infekuotieji“ tapo „gyvenančiais su ŽIV“, o „daunai“ – „žmonės su Dauno sindromu“.
Nieko panašaus į „narkomaniją“ ir „narkomanus“ seniai neberasite nei Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje, nei Jungtinių Tautų dokumentuose.
Tie patys procesai vyko ir su priklausomybe – nieko panašaus į „narkomaniją“ ir „narkomanus“ seniai neberasite nei Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje, nei Jungtinių Tautų dokumentuose, šiais žodžiais savo pacientų nevadins joks save gerbiantis specialistas. Liga vadinama priklausomybe, o jos porūšiai nurodomi pagal tipą – narkotikų priklausomybė, alkoholio priklausomybė, lošimų priklausomybė ir t. t. Narkotikus vartojantys, tačiau nebūtinai nuo jų priklausomi žmonės vadinami narkotikų vartotojais (angl. drug user).
Tačiau Lietuvoje, verčiant Tarptautinio ligų klasifikatoriaus 10 versiją, įsivėlė klaida ir terminas, nors išsivysčiusiame pasaulyje seniai pakeistas, lietuviškai buvo išverstas kaip visada, t. y. pagal nusistovėjusią „tradiciją“. Taip pasaulinis pokytis liko neatspindėtas, nebuvo pakoreguotas žodynuose, neparengtos naujos vartosenos rekomendacijos. Dabar jau apie „narkomanus“ ar „narkomaniją“ susikalbėtume gal tik su Rusija, iš kur, tikėtina, šis terminas kadaise ir atėjo.
Dešimtmečius trukęs žmonių vadinimas ligos vardu, pavyzdžiui, „šizofrenikas“ ar „daunas“, mūsų galvose apibrėždavo jų asmenybę, kitaip tariant, formavo požiūrį, kad liga yra viskas, kas šie žmonės yra. Pradėjus kalbėti apie „žmones, gyvenančius su dauno sindromu“, suvokėme, kad liga yra tik vienas iš tūkstančių žmogaus turimų bruožų.
Na, o „narkomanas“ ar „alkoholikas“ savo išėjimą iš vartosenos rodo ir tuo, kad juos išgirdę negalvojame apie psichikos sveikatą, neiškyla ligoninės ar psichologinės pagalbos teikimo vaizdas. Tai veikiau yra terminas, nusakantis nusikaltėlį, kriminalą, kažką, kas yra mažiau žmogus – „zombis“ ar tiesiog blogis. Neatsitiktinai „narkomanais“ Rusija ir Baltarusija vadina demokratijos siekiančius Ukrainos politikus ir juos palaikančius žmones – dehumanizavimas kare padeda lengviau žudyti ir naikinti, o juk rusų kario sąmonėje „narkomanas“ seniai nebėra žmogus ir jo nužudymas nėra nusikaltimas.
Neatsitiktinai „narkomanais“ Rusija ir Baltarusija vadina demokratijos siekiančius Ukrainos politikus ir juos palaikančius žmones – dehumanizavimas kare padeda lengviau žudyti ir naikinti.
Turime vadinti daiktus tikraisiais vardais – priklausomybė yra psichikos liga, su kuria gyvena mūsų tėčiai, kaimynai, seserys ar kolegės. Pasaulyje, kuriame psichikos liga serga kas ketvirtas gyventojas, psichikos ligų stigmos mažinimas turi būti visų reikalas: medikų ir specialistų – tam, kad būtų šviečiama visuomenė, kalbininkų – kad kalboje „nesiveistų“ stigma, o piliečių – kad padėtume vieni kitiems geriau suprasti kartais mums labai tolimus reiškinius.
Nors Kalbos komisija kol kas užimta bylinėjimusi su verslo įmonėmis, tikiu, kad jau greitai atsiras taip reikiamo laiko parengti rekomendacijas, o bendradarbiavimas su ekspertais dėl sveikatos terminijos taps nuoseklia praktika.
Kita savaitė – Europos psichikos sveikatos savaitė, jos šūkis – „Speak up for mental health“ (liet. prabilk apie psichikos sveikatą). Metas prabilti!
