Būtent juodoji rinka neklausia, kiek tau metų, ji neapriboja pardavimo valandų ir neįveda kitų saugiklių – organizuotas nusikalstamumas veikia be jokių taisyklių. Todėl mokslu subalansuotas požiūris ir politika diktuoja šias rizikingas sveikatai sritis valstybei turėti savo rankose ir taip sumažinti žalą žmonėms. Kaip tai padaryti? Yra kelios prevencijos rūšys.
Visų pirma, prevencija yra tam, kad žmonės į tabaką, alkoholį, lošimus kuo mažiau įsitrauktų. Tam pasitelkiamos tokios priemonės kaip produktų ar paslaugų įsigijimo amžiaus ar valandų ribojimai, žaismingų ir patrauklių pakuočių draudimas, vartojimų ar įsigijimo vietų skaičiaus siaurinimas. Kitaip tariant, valstybės tikslas yra nustatyti griežtas vartojimo taisykles, o kartu ir šviesti žmones apie galimas rizikas, kad kuo mažiau žmonių, o ypač nepilnamečių, susidomėtų rizikingais produktais. Ne išimtis ir lošimai.
Antrinė prevencija, dar vadinama žalos mažinimu, yra skirta tiems, kurie jau užsiima rizikinga veikla arba perka sveikatai kenksmingus produktus. Pavyzdžiui, Kanadoje kanapių rinka yra valstybės, o ne nusikalstamo pasaulio, rankose. Parduotuvės, skirtos įsigyti kanapes, yra legalios, tačiau taisyklės jose griežtos – jokios reklamos, jokių iškabų, jokių akcijų ir skatinimų įsigyti daugiau, kiekvienas pirkėjas konsultuojamas, jam įteikiamas lankstinukas su informacija apie rizikas, jų mažinimą, kaip stebėti save, kur kreiptis pagalbos, jei susidurs su pertekliniu poreikiu vartoti ar priklausomybe. Žvelgiant į tokias praktikas darosi aišku, kad jei tai būtų buvę nuo pat „legalizavimo“ pradžios numatyta tabakui, alkoholiui, lošimams, problemų su visomis šiomis sritimis šiandien būtų kur kas mažiau.
Grįžtant prie lošimo, Lietuvoje yra nustatytos atsakingo lošimo gairės, kurios lošimo kompanijoms rekomenduoja klientams teikti informaciją: kiek valandų praleidžia lošdama(-a), kiek pinigų jau pralošė ir kiek laimėjo, kviečia pasitikrinti klausimynu apie probleminį lošimą („Ar esate kadanors nenuėjęs į darbą/ paskaitas dėl lošimo?“, „Ar kada nors teko skolintis pinigų tam, kad galėtumėte lošti?“, „Ar dėl lošimo nustojote rūpintis šeima?“), kur gauti pagalbą, jei susidūrei su lošimų priklausomybe ir pan.
Bet čia grįžkime prie reklamos. Jos draudimai ar ribojimai galioja visoms pavojingoms ir žalą sveikatai ir kitoms gyvenimo sritims keliančioms veikloms. Kanadoje nerasite kanapių reklamos stenduose, televizijoje ar internetiniuose portaluose, nors pačios parduotuvės veikia ir yra legalios. Tai yra normalus, sveikos politikos ženklas. Tačiau Lietuvoje lošimų reklamos nedingsta iš nei vieno ekrano, lošti kviečia naujienų portalai, radijas, televizija, stotelių ir gatvių stendai. Neveikiant pirminei prevencijai – reklamos draudimui, bet koks atsakingas lošimas ir jo gairės, net jei įgyvendinamos, išlieka tik lošimo bendrovių „atsakingumo“ imitavimu.
Turint pateiktą Kanados pavyzdį omenyje, kaip ir būtų aišku, kokia kryptimi turime eiti, bet viskas nėra taip paprasta. Daug kas lošimo reklamų draudimo klausimu nebuvo padaryta todėl, kad lošimų pinigai yra giliai įsiskverbę į žiniasklaidos finansavimą. Skaitmeninės žiniasklaidos asociacija labai aiškiai tvirtina, kad tai yra bene vienintelis ir pagrindinis jų pajamų šaltinis. Vis dėlto verta kelti klausimą, ar tikrai žiniasklaida be lošimų pinigų neišgyventų? Ar neverta būtų jų atsisakyti taikant sau, kaip žiniasklaidos priemonei, tokią pačią socialinę ir moralinę atsakomybę, kokią taikome verslams, politikams, visuomenei?
Kita didelė ir svarbi sritis susijusi su lošimais – sportas, kuris yra toks priklausomas nuo lošimų kompanijų, kad net yra „prarijęs“ įvairių sporto šakų klubų pavadinimus ir logotipus. Dėl to Seime įregistravau pasiūlymą, kuris akcentuoja pereinamąjį laikotarpį sporto sričiai reabilituotis po to, kai lošimų reklama bus uždrausta.
Tikiu, kad su žalinga reklama esame pajėgūs susitvarkyti, bet tam reikės stiprios politinės valios ir platesnio požiūrio į problemą. Visai priklausomybės sričiai, įskaitant ir tabako, naujojo rūkymo, alkoholio ir taip pat lošimų klausimui reikia solidesnio dėmesio ir investavimo. Duomenų rinkimas, stebėsena, tyrimai yra būtini tam, kad galėtume nešvaistyti lėšų fantazijomis ir asmeninėmis nuomonėmis paremtiems sprendimams, o kurtume ir diegtume tai, kas yra tikrai patvirtinta ir veikia.
