Spaudoje mirgėjo faktai apie jos budelių ankstesnius nusikaltimus ir teistumus, taip pabrėžiant nusikaltėlių pavojingumą visuomenei. Tačiau šis faktas atspindi ir daugiau – tai, kaip mūsų šalies pataisos sistema daugybę kartų susimovė juos „taisydama“.
Aptrupėjusios pataisos namų sienos labai atspindi tiek kalinių gyvenimo sąlygas, tiek ir pačią sistemą. Lietuvoje, kaip ir daugelyje raidos sutrikimus patyrusių valstybių, įkalinimo sistema yra bausmės, ne pataisos sistema (nepaisant žodžio, besipuikuojančio kalėjimų pavadinimuose). Į šią aplinką patekusiems žmonėms nėra suteikiama galimybė koreguoti savo elgesį, lavinti socialinius įgūdžius, gydytis psichikos ligas, įgauti reikiamų gebėjimų tolimesniam sugrįžimui į visuomenę.
Dar blogiau – sistema veikia tiksliai priešingai, taikant sovietinio nužmoginimo schemas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą vertinimuose reiškiamas atviras pasibaisėjimas fizinio ir psichologinio smurto paplitimu Lietuvos įkalinimo įstaigose, įskaitant žiauraus smurto atvejus iš prižiūrėtojų pusės, įvykusius net komisijos vizito akivaizdoje. Patalpos, neatitinkančios higienos reikalavimų ir perpildytos žmonėmis, galimybė praustis tik kartą per savaitę, dokumentuose nefiksuojami sužalojimai, plintantis ŽIV ir hepatitas, mėnesių mėnesiais atimtos galimybės pamatyti šeimą ir artimuosius, 23 val. per parą vienutėje – tai tik dalis kitų „pataisos“ įrankių.
Nuo sovietinių laikų politikų dėmesio nesulaukusi ir pilnai paralyžiuota sistema visuomenėje kuria smurtą. Neįvykus jokiam „pataisymui“, nusikaltimai be paliovos kartojasi – įvairių apklausų duomenimis, net 70 proc. nuteistųjų į kalinimo įstaigas sugrįžta ir sugrįžta greitai. Lietuva, Latvija ir Estija ne atsitiktinai yra daugiausiai nužudymų fiksuojančios valstybės Europos Sąjungoje. Turint galvoje įkalinimo sistemos veikimo principą, tiesa pasakius, bet koks kitas rezultatas būtų netikėta anomalija.
Tačiau nors visuomenėje ir sklando gandas apie tiksinčią įkalinimo sistemos bombą, esame entuziastingiausiai į įkalinimo įstaigas savo piliečius siunčianti valstybė. Mūsų įkalinimo įstaigos yra sausakimšos, 2018 m. duomenimis, Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko 285 kalintys asmenys. Šis skaičius yra ne tik didžiausias visoje ES, tačiau ir visą bendrijos vidurkį lenkia daugiau nei dvigubai.
Mūsų įkalinimo įstaigos yra sausakimšos.
Viskas labai blogai, tačiau ką turėtume daryti?
- Kuo labiau mažinti įkalinimo bausmių už nesmurtinius nusikaltimus – vagystes, turtinius, ekonominius nusikaltimus, su narkotikais susijusius nusikaltimus ir kitus, kuriems spręsti yra kitų, daug efektyvesnių priemonių. Uždarymas ir, tokiu būdu, izoliavimas nuo visuomenės, turi būti taikomas tik smurtautojams, kurių buvimas laisvėje yra per daug pavojingas. Vien šių pokyčių pakaktų įkalinimo įstaigų populiaciją ilgainiui sumažinti perpus.
- Į smurtautojus orientuota įkalinimo sistema turi būti nukreipta į pedagogines ir gydymo intervencijas. Turi būti stipriai didinamas šio personalo skaičius, darbuotojams suteikiama galimybė kelti kvalifikaciją, stažuotis, plėsti akiratį ir nuolat atnaujinti žinias. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomenduoja mokymus prižiūrėtojams, kuriems šiuo metu itin trūksta konfliktų deeskalavimo įgūdžių.
- Infrastruktūros gerinimas ten, kur patys pastatai nesudaro sąlygų sisteminiams pokyčiams. 50 žmonių apgyvendinančios gulago tipo patalpos yra užtektina sąlyga ligų ir smurto protrūkiams.
Iki galutinių tikslų realizavimo laukia ilgas kelias, tačiau atrodo, kad pagaliau pasieksime pokyčių reikiama linkme. Lietuvos Kalėjimų departamentas ėmėsi veiksmų – patvirtinti reikiami reglamentai, leidžiantys tinkamiau padėti priklausomiems nuo narkotinių medžiagų žmonėms, bus skiriamas dėmesys hepatito C ir ŽIV prevencijai ir gydymui. Vien šie veiksmai padės užtikrinti, kad dalis nuteistųjų nusikaltimų nebekartos, o pavojingų infekcijų plitimas šalyje mažės. Už Norvegijos fondų skiriamus milijonus statomas darbuotojų mokymo centras, naujas įkalinimo korpusas Vilniuje, planuojamas papildomų pusiaukelės namų įsteigimas. Belieka tikėtis, kad projektai bus tinkamai įgyvendinti, o Norvegijos skiriami milijonai – neiššvaistyti ir „nepradingę“ korupcijos klystkeliuose.
Pataisos namai turi būti ta vieta, kur žmogus gautų galimybę keistis ir grįžti į visuomenę geresnis.
Siekiant smurto, nusikaltimų ir nelaimių mažinimo visuomenėje, privalome skirti pakankamą dėmesį ir finansus nuo nepriklausomybės laikų ignoruotai sistemai pertvarkyti. Pataisos namai turi būti ta vieta, kur žmogus gautų galimybę keistis ir grįžti į visuomenę geresnis.
