Dažnai tam, kad auka pradėtų kalbėti, pripažinti žalą ir kreiptųsi į teisėsaugą dėl patirto seksualinio išnaudojimo, prireikia ne vienerių, o net keliolikos ar kelių dešimčių metų. Tačiau, pagal šiuo metu galiojančios Baudžiamojo kodekso nuostatas, teisei apginti save ir kitus „ne“ pasako itin trumpai galiojantis senaties terminas.
Kiek laiko trunka pripažinti traumuojančias vaikystės patirtis?
Visuomenėje neretai išgirstame suaugusių, jau vidutinio amžiaus sulaukusių, aukų prisipažinimus apie prieš kelis dešimtmečius, dar vaikystėje patirtą seksualinę prievartą. Kodėl aukos taip ilgai laukia, kol prabyla apie prieš keliolika metų ar net prieš kelis dešimtmečius patirtą seksualinę prievartą?
Svarbu suprasti, kad dažnu atveju seksualinę prievartą vaikai patiria dar būdami itin maži. Tai reiškia, kad aukos tiesiog nesupranta, kad su jomis elgiamasi netinkamai. Be to, Lietuvos statistiniai duomenys rodo, kad nepilnamečių prievartautojai dažniausiai būna iš itin artimos jų aplinkos, pavyzdžiui, tai gali būti patėvis, dėdė, dvasininkas. Natūralu, kad nukentėjusio vaiko galvoje tas dėdė arba mokytojas su juo elgtis blogai negali. Galbūt taip elgiasi visi dėdės?
Tačiau čia svarbu ne tik vaiko supratimas apie prieš jį atliekamus veiksmus. Vyresni, į paauglystę žengiantys vaikai, dažnai norėtų papasakoti apie patiriamą prievartą, tačiau juos stabdo priklausomybė nuo smurtautojo. Mama yra namų šeimininkė, prievartautojas patėvis išlaiko visą šeimą. Jei prabilsiu apie tai, ką su manimi jis veikia naktimis, – mąsto vaikas, – su mama liksime gatvėje.
Vyresni, į paauglystę žengiantys vaikai, dažnai norėtų papasakoti apie patiriamą prievartą, tačiau juos stabdo priklausomybė nuo smurtautojo.
Kitas svarbus faktorius – pagalbos auka nesulaukia net apie ją prakalbus. Pasitaiko atvejų, kai apie patirtą ar vis dar patiriamą prievartą papasakojęs vaikas nutildomas. Juo nepatikima, jis apkaltinamas esą išsigalvojęs visus patiriamus baisumus. Prievartautojas toliau lieka gyventi kenčiančio vaiko namuose, dirba mokykloje ar sukiojasi giminės susitikimuose.
Beje, nepamirškime, kad gyvename Lietuvoje. Šalyje, paskendusioje tabu ir stigmų džiunglėse. Nors po truputį skinamės kelią į šviesą, kalbant apie nepatogias temas, vis dar paskęstame tamsoje. Manote, jaunam, į gyvenimą dar tik žengiančiam jaunuoliui, lengva prisipažinti, kad vaikystėje jis buvo prievartaujamas?
Psichologų teigimu, vaikus, patyrusius seksualinį išnaudojimą, kalbėti stabdo ne tik gėda ir baimė dėl visuomenės reakcijos, bet ir psichologiniai barjerai, pasėti patirtos prievartos. Toks vaikas visą gyvenimą gali jausti baimę, nepasitikėjimą žmonėmis, sirgti depresija ir kitomis psichologinėmis ligomis, būti linkęs į priklausomybę. Galiausiai, daug aukų tiesiog nepripažįsta patyrę smurtą. Tam padeda smegenų apsaugos mechanizmas, kuris itin traumuojančias patirtis nustumia į tolimiausią prisiminimų kamputį.
Tad kenčiantis vaikas susiduria su itin daug barjerų, stabdančių kalbėti. Šie barjerai jį stabdo ne tik patiriamos prievartos laikotarpiu, bet ir gerokai vėliau. Psichologai teigia, kad apie baisumus, patirtus vaikystėje, aukos gali pradėti kalbėti tik po daugelio metų atsidūrę psichologo arba psichiatro kėdėje, išgirdę apie panašias patirtis kalbant kitas aukas ir kitomis panašiomis aplinkybėmis. Tačiau svarbu suprasti, kad tokios aplinkybės gali pasitaikyti ne tik bėgant pirmajam dešimtmečiui po patirtų siaubų. Kalbėti nukentėjusysis gali pradėti tik būdamas jau vidutinio arba brandaus amžiaus.
Dėl šių priežasčių, baudžiamosios atsakomybės senaties nusikalstamų veikų prieš nepilnamečius atžvilgiu įstatyminis reguliavimas daugelyje valstybių skiriasi nuo prieš kitas asmenų grupes padarytų nusikalstamų veikų senaties reguliavimo.
Ar 25 metai – užtektinas laikas senačiai?
Senaties paskirtis yra išvengti situacijų, kai praeityje nusikalstamą veiką padaręs, tačiau ilgainiui pavojingumą praradęs, asmuo yra persekiojamas ir baudžiamas už nusikalstamą veiką, kuri nebėra aktuali nei ją padariusiam asmeniui, nei visuomenei. Tačiau ar laisvėje vaikščiojantis seksualinius veiksmus prieš vaiką vykdęs nusikaltėlis praranda pavojingumą po kelerių metų?
Atvirkščiai, manytina, kad sunkios nusikalstamos veikos prieš nepilnametį padarymas rodo didesnį ją padariusio asmens pavojingumą ir ilgesnę laiko trukmę pavojingumo sumažėjimui. Tai reiškia, kad senatis tokiems nusikaltėliams neturėtų būti lygi kitus nusikaltimus padariusiems asmenims.
Tai įrodo ir Europos valstybių senaties termino teisinis reguliavimas. Pavyzdžiui, šiuo metu bent sunkiausiems lytinio pobūdžio nusikaltimams prieš nepilnamečius senaties terminas išvis nėra taikomas Airijoje, Estijoje, Nyderlandų karalystėje, Švedijoje, Vengrijoje, o nuo šio mėnesio – jau ir kaimyninėje Lenkijoje.
Kitose šalyse senaties taikymui nustatomi specialūs jos terminai, taikymo tvarka. Tarkime, Slovėnijoje kai kurių lytinio pobūdžio veikų prieš nepilnamečius atvejais standartiniai senaties terminai trigubinami ir gali siekti iki 90 metų.
Kitose šalyse senaties taikymui nustatomi specialūs jos terminai, taikymo tvarka.
Be to, dalyje ES valstybių bent kai kurių lytinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš nepilnamečius senaties eiga neskaičiuojama, kol tų veikų aukos nesulaukia tam tikro amžiaus. Ispanijoje šis amžius yra 35 metai, Vokietijoje – 30 metų, Vengrijoje – 21 metai, daugelyje kitų šalių – 18 metų.
Todėl Lietuva, kurioje pagal Baudžiamąjį kodeksą, netaikoma jokia išimtis sunkiems seksualiniams nusikaltimams prieš asmenis, neturinčius 18 metų, išsiskiria iš Europos teisinio konteksto.
Pagal dabar galiojantį Baudžiamojo kodekso 95 straipsnį, nusikalstamoms veikoms, kuriose nukentėjo nepilnametis asmuo, senaties terminas negali baigtis iki šiam asmeniui sukanka 25 metai. Šis terminas pradedamas skaičiuoti jau nuo pat nusikalstamos veikos padarymo. Mažametis patyrė seksualinę prievartą būdamas 3 metų amžiaus? Senaties terminas ir bus pradėtas skaičiuoti nuo tos dienos, todėl auka praras teisę kreiptis į teisėsaugą jau sulaukusi 25 metų.
Ar nukentėjusysis iki 25 metų amžiaus bus spėjęs suvokti prieš jį atliktus nusikalstamus veiksmus? Ar išdrįs apie tai kalbėti ir teismuose ieškoti teisingumo? Ar nusikalstamą veiką padaręs asmuo jau tikrai nebevaikščios gatvėmis tarp kitų mažamečių?
Kaip spręsime seksualinės prievartos prieš nepilnamečius problemą?
Lietuvoje pranešimų skaičius apie galimai patiriamą seksualinį išnaudojimą kasmet auga: 2020 m. tokių atvejų buvo 185, 2021 m. – 239, 2022 m. 300 vaikų pripažinti nukentėjusiais nuo seksualinio smurto. Šių metų pirmąjį mėnesį tokių atvejų užfiksuota jau 22.
Lietuvoje pranešimų skaičius apie galimai patiriamą seksualinį išnaudojimą kasmet auga
Europos Tarybos skelbiama statistika tvirtina, kad net 1 iš 5 Europos vaikų yra patyręs kokios nors formos seksualinį smurtą. Apie tai kam nors prasitaria tik 1 iš 3.
Europos valstybių teisinis kontekstas ir psichologiniai aukų veiksniai įrodo, jog Lietuvoje būtina užtikrinti pakankamą laikotarpį sulaukti teisingumo aukoms, patyrusioms sunkią seksualinę prievartą vaikystėje. Vaikystėje sunkią seksualinę prievartą patyrę asmenys turi turėti laiko suvokti apie prieš juos padarytus nusikaltimus ir vis dar turėti teisines galimybes apginti savo pažeistas teises.
Mes turime formuoti aiškią valstybės poziciją, kad seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius yra netoleruotini, o tokius nusikaltimus padarę asmenys sulauks bausmės.
Lietuvos teisinė sistema negali atsilikti nuo Europos Sąjungos valstybių teisinių sistemų, kur seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius baudžiamojoje teisėje turi išskirtinumą nuo kitų nusikaltimų.
Galiausiai, mes turime priimti aukas, patyrusias prievartą. Jos neturi jausti gėdos pranešti apie jų atžvilgiu vaikystėje įvykdytus nusikaltimus. Jos turi ir gali kalbėti. O seksualinius nusikaltimus padarę asmenys, anksčiau ar vėliau, turi sulaukti teisingumo.
