Pralaimėjusios partijos bando su tuo susitaikyti, ieško kaltų ir, žinoma, atpirkimo ožių. O šių sąrašas – begalinis: ir rinkimų štabai, ir pasamdytos brangios „piaro“ kompanijos, kurioms visada paprastai tiesiog permokama, naiviai tikintis stebuklo rinkimų naktį, ir partijų lyderių komandos, ir, be abejonės, eiliniai partijos nariai (o kaip kitaip), ketverius metus dirbę savo darbą ar savanoriavę bei tikėjęsi, kad ir jis prisidės prie partijos sėkmės rinkimuose.
Socialdemokratams šie Seimo rinkimai turėtų tapti atskaitos tašku akivaizdaus, o ne simbolinio atsinaujinimo, elementaraus europietiško kairumo ir naujos, patrauklios lyderystės link. Tam reikės laiko – vien pagal LSDP statutą naujo lyderio rinkimai užtruktų ne vieną mėnesį, o jei dar išrinks ne tą, kuris norės padaryti partiją progresyvesne...
Socialdemokratams šie Seimo rinkimai turėtų tapti atskaitos tašku akivaizdaus, o ne simbolinio atsinaujinimo, elementaraus europietiško kairumo ir naujos, patrauklios lyderystės link.
Juras Požela buvo vienas iš akivaizdesnių socdemų jaunimo lyderių, iš jų sukaupęs turbūt patį didžiausią politinį kapitalą ir patirtį. Niekas nežino, kas būtų, jeigu būtų, tačiau po tokio LSDP pralaimėjimo Seimo rinkimuose jis tikrai būtų turėjęs bene solidžiausius šansus iš socialdemokratų jaunimiečių tapti LSDP pirmininku. Deja...
Dabar belieka laukti, kaip sukris kortos, formuojant naująją valdančiąją koaliciją ir atitinkamai nurimstant porinkiminėms aistroms partijos viduje.
Iš konservatorių Gabrieliui Landsbergiui belieka kaltinti tik save. Per pirmąjį turą tas konservatorių planas Lietuvai suveikė: jaunų, sėkme spindinčių ir išoriniu progresyvumu dvelkianti lyderių komanda pritraukė jaunimo balsų, o vyresnioji karta tiesiog balsavo už Landsbergį.
Tačiau antrajame ture tauta turėjo rinktis tarp konservatorių ir valstiečių – žaliųjų, ir vis dėlto jie pasirinko tai, kas jiems atrodė mažiau rizikinga. Taigi, Gabrielius – ne premjeras. Koją jo neišsipildžiusiai sėkmei, kuria jis švytėte švytėjo tarp pirmojo ir antrojo turų, pakišo ir jo akivaizdi arogancija, ir atsiskleidęs asmenybės nebrandumas, iki šiol slypėjęs po jo geromis manieromis ir tvarkinga išvaizda, ir tas nelemtas sakinys apie mokytojus, kad pusę jų reikia atleisti...
Rinkimų dienos priešpietę G.Landsbergio „Facebook“ paskyroje pasirodęs įrašas „VRK turėtų leisti mums antakalniškiams Ingridą išrinkti ir per antrą turą. Grynai iš smagumo“ buvo paprasčiausiai neapgalvotas, nejautrus ir todėl neetiškas, parodęs tą nebrandą po svaiginančios pirmojo turo sėkmės... Juras Požela buvo pagrindinis I.Šimonytės konkurentas vienmandatėje Antakalnio apygardoje...
Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ susilpnėjimas ir nykimas, regis, yra pradinis geras ženklas Lietuvos demokratijai... Viskas dabar priklauso nuo to, kiek (ne)populistinė pasirodys Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir ar nenuvažiuosime pernelyg į kraštutinę dešinę žmogaus teisių politikoje (ir ar jų partijos išrinkti Seimo nariai, kurie yra žmogaus teisių gynėjai, nebuvo tik masalas papildomiems balsams prigriebti).
Nors LSDP vicepirmininkas Algirdas Sysas teigia, kad rinkimus laimėjo Prezidentė, su tuo nesutikčiau. Ji, kaip ir konservatoriai, laimėjo tik pirmąjį turą – tikrai ne tokių permainų ji laukė.
O didžiausias tokios Seimo rinkimų baigties kaltininkas yra demokratija. Jei jau gyvename demokratinėje valstybėje, privalome priimti jos taisykles ir jų laikytis, net jei išrenka populistus ar mūsų aršiausius politinius oponentus. Belieka tik pripažinti pralaimėjimą ir pasveikinti nugalėtojus. Toks yra demokratinės politikos etiketas.
Vis dėlto, ir valstiečiai – žalieji turėtų neapsvaigti nuo rinkimų sėkmės ir vos per keletą dienų po jų baigties užmigti ant laurų. G.Landsbergio konservatoriai po pirmojo turo triumfavo per anksti. Per anksti dabar triumfuoja ir R.Karbauskio partija.
Tikrieji 2016 metų Seimo rinkimų nugalėtojai turbūt paaiškės tik kitais metais. Valstiečių – žaliųjų dominuojama būsimoji vyriausybė privalėtų išsilaikyti bent iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Kitu atveju, pasikartos Rolando Pakso vyriausybės (2000 m. spalio 27 d. – 2001 m. birželio 20 d.) likimas.
Kitas klausimas, kaip R.Karbauskis suvaldys savo frakciją Seime, kurioje – labai įvairūs ir ideologiškai skirtingų pažiūrų žmonės. Žmogaus teisių klausimas tikrai taps viena ryškia takoskyra partijos viduje, galinti nuvilioti žmogaus teisių gynėjus, išrinktus su valstiečiais – žaliaisiais į Seimą, į kitas frakcijas.
Tad palaukime 2017 – ųjų vasaros...
Morta Skomantienė yra politologė, socialdemokratė
