Prezidentė nesutiko sumažinti motinystės (tėvystės) pašalpų jas jau gaunantiems asmenims, teigdama, kad tai pažeidžia lygiateisiškumo principą. Mat kol kas nėra nuspręsta, kiek bus mažinamos kitos socialinio draudimo išmokos.
Seimo priimtos ir vetuotos įstatymo pataisos sukėlė naujas diskusijas dėl pačių itin dosnių motinystės (tėvystės) pašalpų ir jų mokėjimo principų. Šiuo metu pašalpos dydis, iki vaikui sukaks 1 metai, siekia 100 proc., o iki vaikui sueis 2 metai - 85 proc. buvusio darbo užmokesčio. Šis laikas, dveji pašalpų mokėjimo metai, gerokai pranoksta kitų, net ir pačių turtingiausių ir labiausiai socialiai orientuotų Vakarų valstybių suteikiamų atitinkamų atostogų laiką.
Seniai buvo laukta, kad valdžia atsisuks į šeimą ir ras būdų paskatinti gimstamumą. 1990 metais Lietuvoje gimė apie 57 tūkst. vaikų, tačiau vėliau šis skaičius sumažėjo beveik perpus. Gyventojų Lietuvoje sparčiai mažėja, ir demografinės prognozės kraštui negailestingos. Jei Lietuva neturi ateities, didelės dalies prasmės netenka ir mūsų dabartinis gyvenimas, planai, siekiai, kūryba.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisos, numatančios dvejų metų motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimą, buvo priimtos 2007 metų gruodį. Prie Seimo susirinkusios motinos ir nėščiosios tuo metu griežtai protestavo ir pasmerkė tokį sprendimą, reikalavo trejų metų pašalpų mokėjimo (anksčiau, pataisų svarstymo laiku, Seimas buvo balsavęs už trejų metų terminą). Jos teigė, kad įstatymas skatina dvejų metų vaiką atplėšti nuo šeimos ir atiduoti į darželį.
Motinos buvo teisios. Suprantama, dvejų metų vaiką atplėšti nuo šeimos yra negerai. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie trejų, ir apie ketverių metų vaiką. Čia ir atsiskleidžia didžiausia problema - Lietuvoje nėra paramos vaikus auginančiai šeimai sistemos, kuri, be kita ko, siūlytų lankstų darbo grafiką, kokybiškas ir plačiai prieinamas paslaugas šeimai. Kaip rodo pažangiausių šioje srityje valstybių patirtis, taip būtų užtikrinama, kad bet kurio amžiaus vaikas pakankamai laiko praleistų su tėvais. Tai būtų naudinga ir pačioms motinoms (ar tėvams) - po dvejų ir trejų metų grįžti į darbo rinką yra nelengva. O jei auginami du, trys vaikai? Tokios pauzės atsiliepia moters karjerai visą gyvenimą.
2007 metais patvirtintoje Valstybinės šeimos politikos koncepcijoje kalbama apie būtinumą sukurti efektyvią paramos šeimai sistemą, smerkiama tendencija apsiriboti socialinėmis išmokomis. Tačiau jau po kelių mėnesių buvo priimtos priešingu keliu vedančios, ekstremalios įstatymo pataisos, nuo vienų iki dvejų metų pailginančios motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimą. Įstatymo, pranokstančio bet kokią Europos šalių patirtį, kitaip nei ekstremaliu nepavadinsi. Dar blogiau, kad jau iš pat pradžių buvo aišku: "Sodra" tokių išmokų "nepaveš". "Sodros" direktoriui Mindaugui Mikailai reiškiant nusistebėjimą, kad fonde gręžiama milijardinė skylė, Seimo nariai iš valdančiosios frakcijos ciniškai liepė patylėti, nes tai esąs ne jo reikalas.
Tvirtinant minėtas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisas rinkimai turėjo vykti mažiau nei po metų. Deja, nesąžiningų politikų manipuliacijos neaplenkė motinų ir vaikų. Motinystės (tėvystės) pašalpos buvo socialdemokratų plano išeinant kuo labiau iššluoti visus valstybės aruodus, nepaliekant ir paskutinio šiaudelio, dalis. Valdantieji matė, kaip entuziastingai konservatoriai rėmė minėtą Šeimos koncepciją. Tik priimtas šis dokumentas, aišku, keliavo į giliausią stalo stalčių, tačiau greitai buvo parengtos įstatymo pataisos dėl motinystės (tėvystės) pašalpų - kabliukas, kurio konservatoriai, nors tuo metu jau nesusaistyti sutartimi su valdančiaisiais, negalėjo nepraryti. Jie entuziastingai parėmė dosnias išmokas. Istorijai liks štai koks apibendrinimas: socialdemokratai didino pensijas, socialines išmokas, tarp jų ir motinystės pašalpas, o konservatoriai jas mažino.
Premjeras Andrius Kubilius pripažino, kad 2010 metais "Sodra" (net padidinus jos mokesčius) planuoja gauti 9 mlrd. litų pajamų, tačiau yra įsipareigojusi išmokėti 13 mlrd. litų išmokų. Suprantama, kad neišvengiamas didžiulis išmokų "apgenėjimas".
Labiausiai, ko Lietuvos žmonės laukia iš valdžios, - tai nuoseklios politikos, pasvertų, apskaičiavimais ir tyrimais, sava ir svetima patirtimi pagrįstų sprendimų, orientuotų į ateitį. Tačiau vis dar esame pasmerkti būti politinių konvulsijų įkaitai.
