Nesvarbu, ar prieš rungtynes JAV krepšininkai linksminosi kruiziniuose laivuose, o lietuvaičiai miegojo ankštuose kambariuose, nuaidėjus finaliniam teisėjo švilpukui laimi darbščiausi ir talentingiausi. Ir bet kokie bandymai apgaudinėti bei varžytis negarbingai vertinami labai griežtai.Taip yra dėl vienos visiems suprantamos priežasties – nei vienas sportininkas nelygiomis sąlygomis nenori rungtis.
Kam lieti prakaitą ir džiovinti smegenis, jei žinai, kad pastangos bus bergždžios.
Lygiai taip ir Lietuvoje. Žmonės nusivylę ir emigruoja ne todėl, kad bijo konkurencijos ar sunkaus darbo, bet nemato prasmės varžytis su Lietuvos nomenklatūrinėm „jefimovom“. Tokiomis sąlygomis prapuola bet koks noras stengtis, treniruotis ir siekti rezultatų. Kam lieti prakaitą ir džiovinti smegenis, jei žinai, kad pastangos bus bergždžios. Kai tuo metu tavo pažįstamas „jefimovas” nesunkiai gaus norimą darbą, atlyginimą, paskolą butui ar patrauklų valstybinį užsakymą.
Ir tai nėra pirmas kartas, kada nusivylę darbščiausi ir talentingiausi lietuviai nusprendžia nebetęsti kovos. Prisiminkime Europos krepšinio čempionato finalą su Jugoslavija. Legendinė Lietuvos komanda paliko krepšinio aikštelę, įsitikinusi, jog rungtynių teisėjas buvo neteisus. Ir tik Džordževičiaus bei Divaco maldavimų dėka Lietuvos rinktinė sugrįžo.
Tą akimirką ne rezultatas, bet teisingumo jausmas valdė mus. Juk dar net šiandien vyresnės kartos lietuviaityliai pyksta ant ex-jugoslavų ne todėl, kad jie žaidė geriau už mus, bet paprasčiausiai todėl, kad laimėjo varžybas nesąžiningai.
Lygiai taip ir šiandien išspjaudami neteisybės kartėlį lietuviai išvažiuoja iš Lietuvos. Dirba sunkiai ir nesvarbu ką. Aria dieną naktį Londono investicinių bankų biuruose ar dirba Norvegijos fabrikuose. Pavargę, bet nepikti, nes žino, kad visi, kurie nori dirbti ir užsidirbti, taip turi dirbti. Tokios taisyklės ir visi jų laikosi. Nesvarbu, kokiai šaliai ar šeimai atstovauji, jei nori nugalėti – liek prakaitą, nes dopingas ar ministras tau nepadės.
Lietuva gali
Dažnai tenka bendrauti su emigravusiais jaunais lietuviais. Absoliuti dauguma neblogai uždirba.Tačiau dažnas svarsto ir svajoja apie tai, kaip grįš namo. Ir jų negąsdina mažesnės galimybės ir dar mažesni atlyginimai Lietuvoje.Grįžtų, jei tik žinotų, kad tokios pačios sąlygos dirbti ir užsidirbti bus visiems.
Neteisybės jausmas, jog įdėtos pastangos bus įvertintos skirtingai, išsklaido bet kokius planus ar svajones sugrįžti namo. Neramina, jog dėl geresnio atlyginimo, patogesnių darbo sąlygų arvalstybinio užsakymo teks konkuruoti ne kruopštumu, idėjomis ir profesionalumu, bet „jefimovų” metodais.
Dirbdamas Londone pietų metu mėgau pasižvalgyti po puošnųjį Bond Street’ą. Stebėdamas gražius žmones, spindinčias vitrinas,prabangius automobilius nejaučiau jokio pavydo. Atvirkščiai, man kildavo viena mintis – ir aš galiu. Buvau įsitikinęs, jog turtas, nors ir uždirbtas nebūtinai tų pačių žmonių, kurie juo mėgaujasi, jis buvo sukauptas sąžiningai ir pagal taisykles.
Tikiu, kad ir„Lietuva gali”. Lygiai kaip devyniasdešimt penktais metais Lietuvos legendinė komanda grįžo į aikštelę užbaigti bene juodžiausiomūsų istorijoje krepšinio finalo. Lygiai taip sugrįš ir emigravę lietuviai, jei patikės galimybe žaisti sąžiningai, jei kiekvienas patikės, jog gali.
Ir nesvarbu, sveikas ar neįgalus, gyvenantis gražioje šeimoje ar išsiskyręs, su partneriu ar vienas, turtingas ar be skatiko – svarbu žinoti, kad kol myli savo Tėvynę ir esi pasiruošęs stengtis, sugrįžęs turėsi lygias galimybes dirbti ir užsidirbti.
Mykolas Majauskas yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas
