Deja, valstybės tarnyba vis rečiau matoma, kaip esminis valstybės valdymo įrankis. Ir vis dažniau valstybės tarnautojai tampa netikusių vadovų atpirkimo ožiais.
Natūralu, kai tampi vadovu neturėdamas nei fantazijos, nei aiškaus plano, darbuotojai tau nereikalingi. O jei dar kažką bandai, bet rezultatas išeina ne toks kokį žadėjai rinkėjams – kalti tarnautojai, kurie nemoka ir tingi dirbti.
Todėl kiekviena nauja valdžia žada valstybės tarnybos reformą ir visas problemas išspręsiantį receptą – „pusę darbuotojų atleisime, likusiems pakelsime algas“. Tik realybėje mažai kas keičiasi – geriausi specialistai išeina, o naujų su tokiais pažadais pritraukti labai sunku. Todėl ištvermingiausi ir toliau demoralizuojami, dėl ko ir apčiuopiamų veiklos rezultatų sunku tikėtis.
Žinoma, yra kavos pertraukėlių, tinginių ir perteklinės biurokratijos. Bet yra ir daug savo šalį mylinčių žmonių, kurie labai nesudėtingai rastų darbą privačiame sektoriuje, bet vis dar laikosi. Tai nėra lengva užduotis, kai su tavimi elgiamasi kaip su kėde, kurią galima stumdyti, ant kurios prireikus galima užsilipti, o nusprendus, kad ji yra nebepatogi – tiesiog išmesti.
Tokiomis aplinkybėmis tarnautojai kenčia nuo streso ir įtampos. Prie viso to prisideda vadovų toleruojamos apkalbos, patyčios ir pačių vadovų nepakankamos kompetencijos – psichologijos žinių ir vadovavimo įgūdžių stoka. Patiriama įtampa didina tarnautojų polinkį į priklausomybes, sukelia emocinius sutrikimus ar net savižudybes.
Emocinės savijautos ar psichologinės pagalbos klausimai valstybės tarnyboje, deja, vis dar svetimi. O reikia juk visai nedaug. Tiesiog aiškiai formuluoti tikslus, nuolatos vertinti darbo mikroklimatą, ugdyti emocines kompetencijas ir užtikrinti darbuotojams prieinamą pagalbą. Nes sunkumai praeina ir praeina daug greičiau, jei kažkas padeda.
Kai kuriose viešojo sektoriaus srityse reformos neišvengiamos, bet jos turi vykti civilizuotai – aiškiai komunikuojant ir užtikrinant visapusišką profesinę ir socialinę pagalbą atleidžiamiems darbuotojams. Būtina organizuoti „išdarbinimo programas“ – konsultacijas, kaip įveikti sunkumus ir susirasti tinkamą profesinę veiklą.
Labai svarbu ugdyti ne tik darbuotojų, bet ir vadovų emocinį intelektą, organizuoti negatyvių emocijų valdymo, psichologinės higienos, saviugdos mokymus. Vadovų vertinimas turėtų apimti ne tik sausus veiklos rezultatus, bet ir gebėjimą kurti saugią emocinę aplinką darbuotojams.
Esu įsitikinęs, kad tik nuoširdžiai rūpindamiesi valstybės tarnautojų emocija ir kompetencija, įsiklausydami į jų poreikius ir užtikrindami prieinamą pagalbą sugebėsime įgyvendinti realias reformas ir sukursime rūpestingą vakarietišką valstybę.
Mykolas Majauskas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.