Žmonės nuleido rankas ir galvas, nebesitiki šeimos, draugų ar bendruomenės paramos ir pagalbos dažniausiai laukia iš valdžios. Minimali alga ir visuotinė valstybės pašalpa sužlugdė bendruomenes, užgniaužė žmonių norą ir poreikį būti kartu. Daugelis išsilaisvino iš tradicinių vertybių ir tapo nuo valdžios priklausomais vienišais individais.
Vyriausybei sėkmingai pavyko visuomenę suskaldyti ir suskirstyti į ekonomines klases – paprastus ir nepaprastus žmones. Susiskaldymas ir pasimetimas akivaizdus žvelgiant į ką tik pasibaigusius Europos Parlamento rinkimus Lietuvoje. Šiandien esame supriešinti, svetimi ir silpnesni. Nebeliko valstybinės ambicijos, kuri galėtų mus uždegti ir suvienyti; neliko vizijos, kuri skatintų kurti gražią tradicinę lietuvišką šeimą, rūpintis vieni kitais ir būti atsakingais piliečiais.
Socialdemokratų koalicija nors kaskart pabrėžia paramą „paprastam“ žmogui, nejučiomis mažino dirbančio ir kuriančio žmogaus svarbą visuomenėje. Skatino pernelyg nesirūpinti dėl ateities, imti socialinę paramą ar dirbti už minimumą. Taip tapome „paprastais“ žmonėmis, priklausomais nuo valstybės tarnautojų ir funkcionierių. Na ir kam ieškoti geresnio, naujo darbo, jei minimumą žadėjo vėl pakelti? O ir kam Vyriausybei ieškoti užsienio investuotojų ir skatinti kurti gerai apmokamas naujas darbo vietas, jei padidinti minimumą ir išdalinti socialinę paramą yra kur kas lengviau?
Strategija „už paprastą žmogų“ padėjo suformuoti koaliciją, bet nepadėjo ekonomikai greičiau augti ir, deja, nepadėjo žmogui geriau gyventi. Europos Parlamento rinkimų rezultatai parodė, kad žmonės Lietuvoje vis dėlto nenori laukti socialinės paramos išmokų dienos, nenori registruotis Darbo biržoje, nenori laukti Vyriausybės malonės, kada ši nuspręs vėl padidinti minimalų atlyginimą.
Prarasta JAV energetikos milžino „Chevron“ investicija Lietuvoje yra puikus Vyriausybės rūpesčio paprastu žmogumi pavyzdys. „Žiūrėdama į žmogų“ Vyriausybė prarado milijardines užsienio investicijas ir tūkstančius naujų darbo vietų. Skalūninių dujų revoliucija Lietuvoje galėjo išspręsti ne tik Žygaičių kaimo problemas, bet ir pigiais, stabiliais energetiniais resursais pakelti visą pramonę, ištisus regionus, sukurti naujas, gerai apmokamas darbo vietas, sugrąžinti lietuvius iš užsienio namo.
Lietuviai juk išvažiuoja ne todėl, kad Anglijoje ar Norvegijoje jiems smagiau, bet todėl, kad Lietuvoje paprasčiausiai nėra ką veikti. Ilgalaikių bedarbių Lietuvoje jau per 60 tūkst.
Lietuviai juk išvažiuoja ne todėl, kad Anglijoje ar Norvegijoje jiems smagiau, bet todėl, kad Lietuvoje paprasčiausiai nėra ką veikti. Ilgalaikių bedarbių Lietuvoje jau per 60 tūkst. ir šimtai tūkstančių priklausomi nuo socialinės paramos. Jei ir toliau taip rūpinsimės žmogumi, greitai visi tapsime susitaikiusiais, nusivylusiais, priklausomais nuo pašalpų ir minimalių algų žmonėmis.
Apmaudu, kad rinkimuose kairiuosius rėmė tie, kuriems iš tiesų labiausiai reikėjo pagalbos. Šiandien jų padėtis daugelyje atvejų tik pablogėjo; jie tapo dar labiau priklausomi nuo Vyriausybės rankos, socialinių išmokų, pašalpų ir minimalių atlygių.
Prošvaisčių šiai situacijai keistis, deja, nėra. Socialdemokratų koalicija neturi ambicijų matyti Lietuvą kitokią, stiprią ir vieningą valstybę, konkurencingą ir modernią ekonomiką, kur kuriamos naujos darbo vietos, kur žmonės turi galimybę dirbti ir užsidirbti.
Mes pamiršome savo svajonę. Vis mažiau ir mažiau žmonių tiki, kad sunkiai dirbdami Lietuvoje pasieks savo tikslus. Emigruoja arba susitaiko. Ir veltui, nes gali ir turi būti kitaip: visuomenės lyderiai gali matyti žmonių sunkumus, baimes ir neužtikrintumą; gali kurti viziją ir tikėjimą, kuris remiasi stipria šeima, sąžiningu darbu ir žmonių savigarba.
Mykolas Majauskas yra Šešėlinės vyriausybės narys, „World Economic Forum“ tinklo Lietuvoje steigėjas.
