Ir taip su kiekvienais metais mėginusiųjų nusižudyti skaičius auga. Šiuo metu yra daugiau nei keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių, mėginusių atimti iš savęs gyvybę – maždaug kas dešimtas gatvėje, darbe ar namuose sutiktas žmogus.
Tai jau seniai nėra tik šeimos ir artimųjų tragedija, tai – visuomenės sveikatos ir valstybės politikos klausimas, kurį turime spręsti nepaisant ideologinių ar profesinių skirtumų. Esu tikras, kad esame pajėgūs tai padaryti, todėl dalinuosi rengiamo Vilniaus miesto savižudybių prevencijos plano ištrauka ir kviečiu padiskutuoti.
Kodėl esame ten, kur esame
Rengiant šį dokumentą kartu su nevyriausybinių organizacijų atstovais teko intensyviai bendrauti su daugeliu Vilniuje esančių gydymo įstaigų. Kiekvieną kartą būdavo pikta, išgirdus institucijų paaiškinimą, kad, siekiant išvengti savižudybių, tereikia visuomenę šviesti ir mažiau gerti.
Be jokios abejonės, ugdyti išsilavinusią visuomenę ir skatinti atsakingą alkoholio vartojimą yra svarbu, tačiau ne mažiau svarbu atsakingoms institucijoms nevengti savo atsakomybės.
Kritikuojame Sveikatos apsaugos ministeriją ir, matyt, yra už ką: vis dar neturime nuoseklios savižudybių prevencijos strategijos, neužtikrinamas psichologinių paslaugų prieinamumas, esama psichikos sveikatos infrastruktūra remiasi uždaromis įstaigomis ir pertekliniu medikamentiniu gydymu (išleidžiama dešimt kartų daugiau vaistams nei konsultacijoms), nėra sisteminio specialistų kompetencijos tobulinimo.
Mąstantiems apie savižudybę asmenims turi būti prieinama skubi psichologinė pagalba.
Svarbu, kad ministerija prabustų ir pagaliau imtųsi veiksmų. Tiesa, tai nereiškia, kad be jos sprendimų vietos lygmenyje esame bejėgiai. Didelė dalis atsakomybės užtikrinti veiksmingą savižudybių prevenciją yra ir savivaldybės rankose. Todėl, prieš kritikuodami vieni kitus, pasižiūrėkime dar kartą, ką galime padaryti patys ir, ypač, kiekviena savivaldybė atskirai.
Pagrindinės rizikos grupės
Mintis nusižudyti subręsta ne per vieną dieną – mirties kelias užtrunka kartais ir ne vienerius metus. Todėl galimybė išgelbėti gyvybę priklauso nuo mūsų pastangų pasirūpinti pasirinkusiais šį kelią, suteikti jiems emocinę paramą ir būtinąją pagalbą.
Kalbantys apie savižudybę, mėginę nusižudyti ar neseniai patyrę artimojo savižudybę pasižymi reikšmingai didesne rizika – keliasdešimt kartų labiau linkę pakeltti ranką prieš save. Todėl šiame prevencijos plane didžiausias dėmesys skiriamas būtent jiems.
1. Mąstantieji apie savižudybę
Mąstantiems apie savižudybę asmenims turi būti prieinama skubi psichologinė pagalba.
Atsitiktiniu būdu atliktas tyrimas Vilniaus poliklinikose atskleidė niūrią realybę. Vienoje iš jų, pasiteiravus skubios psichologo pagalbos, buvo paaiškinta, kad tai – mokama paslauga (?!). Antroji poliklinika informavo, kad pirma reikėtų kreiptis į psichiatrą ir, jeigu psichiatras paskirs psichologo konsultacijas, tada paslauga bus nemokama. Trečioje buvo pasakyta, kad pas psichologą šią savaitę „gal ir galima būtų patekti”. Kitais atvejais buvo pasiūlyta apsilankyti po kelių savaičių.
Mieli vilniečiai, paslauga yra nemokama ir gali bei, pabrėžiu, – turi būti teikiama be išankstinio užsirašymo, esant skubiam poreikiui. Dirbsime kartu su Vilniaus miesto poliklinikomis, kad taip ir būtų. Svarbus klausimas – ką daryti, jei blogai jautiesi po darbo ar savaitgalį, kai daugelis poliklinikų nedirba? Tarsimės apie galimybę teikti skubią psichologo pagalbą centralizuotai po darbo valandų vienoje iš miesto poliklinikų.
Galvojantiems apie savižudybę turi būti prieinama emocinė parama ir telefonu ar internetu. Nevyriausybinės organizacijos puikiai atlieka savo darbą įtraukdamos šimtus savanorių, pritraukdamos privatų finansavimą ir suteikdamos aukštos kokybės paslaugą.
Ačiū jiems už tai, bet padėkoti nepakanka. Finansuokime emocinės paramos linijas taip, kad prisiskambinti pavyktų jei ne iš pirmo, tai bent iš antro karto. Ir nebandykime konkuruoti valstybinėmis linijomis – pasitikėkime nevyriausybinėmis organizacijomis, jos šį darbą atliks efektyviau.
2. Mėginusieji nusižudyti
Mėginusiems nusižudyti pagalba ypatingai svarbi. Tai yra aukščiausios rizikos grupė, kuri, tikėtina, gali vėl pakelti ranką prieš save. Absoliuti dauguma mėginusiųjų nusižudyti Vilniuje greitosios pagalbos atvežami į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę.
Čia suteikiama pirmoji pagalba. Jei suicidinė rizika išlieka didelė, asmuo konsultuojamas ir guldomas į psichosomatinį skyrių arba vežamas į Respublikinę Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Ten gydomas ir galbūt išleidžiamas namo.
Tuo pat metu siunčiamas išrašas poliklinikos šeimos gydytojui ir poliklinikos psichikos sveikatos centrui. Gavę informaciją, psichologai turėtų susisiekti su mėginusiais nusižudyti, pasiteirauti, kaip jie jaučiasi bei pasiūlyti emocinę paramą ar psichologinę pagalbą. Tai svarbu, tai padeda, bet to Lietuvoje vis dar nėra.
Tais atvejais, kai hospitalizuoti mėginusio nusižudyti nereikia, žmogus išrašomas su lapeliu, kurį jis gali išmesti, suvalgyti ar nunešti šeimos gydytojui. Paprastai „lapelis“ niekur nekeliauja ir žmogus lieka vienas sau. Tokių žmonių yra bent dešimt kartų tiek, kiek nusižudo, taigi apie 1 000 vilniečių per metus.
Kaip ir kriščioniška meilė artimui, taip ir elementarus žmogiškas dėmesys, psichologo pokalbis praėjus mėnesiui ar dviems su bandžiusiu nusižudyti daro stebuklus. Tai patvirtina Vakarų šalių tyrimai ir praktika. Deja, pas mus tokios pagalbos nėra, nors nedraudžia taisyklės ir jokie įstatymai.
3. Nusižudžiusiųjų artimieji
Nusižudžiusiųjų artimiesiems pagalba būtina. Išgyvenę netektį, artimieji ne tik patiria sunkiai pakeliamą traumą, bet ir turi reikšmingai didesnę tikimybę pakelti ranką prieš save. Šiuo metu nusižudžiusiųjų artimieji nesulaukia jokios pagalbos. Faktas. Neturiu tik atsakymo, kodėl tai vis dar mums nerūpi.
Gavę informaciją, psichologai turėtų susisiekti su mėginusiais nusižudyti, pasiteirauti, kaip jie jaučiasi bei pasiūlyti emocinę paramą ar psichologinę pagalbą. Tai svarbu, tai padeda, bet to Lietuvoje vis dar nėra.
Ypatingai svarbus pirmasis kontaktas su artimaisiais. Nelaimės vietoje policija ar medikai gali suteikti išsamią informaciją artimiesiems apie galimybę gauti psichologo pagalbą bei dalyvauti nusižudžiusių artimųjų savitarpio pagalbos grupėse; nevyriausybinė organizacija artimiems jau veikia ir Lietuvoje.
Informacija apie nusižudžiusįjį turėtų pasiekti ir jo šeimos gydytoją, kuris, kadangi yra „šeimos gydytojas“, kartu su poliklinikos psichologais turėtų parodyti dėmesį toje pačioje poliklinikoje registruotiems artimiesiems praėjus mėnesiui ar dviems. Tai nėra sudėtinga, tiesiog reikia imti ir daryti.
Big data
Bendraujant su gydymo įstaigų specialistais paaiškėjo, kad turime galimybę neklaidžioti po tamsius koridorius ieškodami rekordinės statistikos atsakymų.
Informacija apie kiekvieną valstybinės gydymo įstaigos pacientą, diagnozes, apsilankymus, taikytus gydymo metodus yra kaupiama duomenų bazėje „Sveidra“. Savižudybių prevencijos politikai ir mokslininkams tai būtų tikras klondaikas. Mokslinis statistinis tyrimas padėtų nustatyti nusižudžiusių tendencijas ir galbūt aiškiau įvardinti, kuriose vietose galima suteikti veiksmingą pagalbą.
Pasikalbėkime
Šiame tekste pateiktos rekomendacijos yra tik nedidelė savižudybių prevencijos plano dalis. Norintieji susipažinti su visu dokumentu rašykite el. pašto adresu mykolas.majauskas@vilnius.lt. Taip pat visus, norinčius padiskutuoti, pasidalinti siūlymais, rekomendacijomis ar įžvalgomis, kviečiu į savižudybių prevencijos plano pristatymą, kuris vyks lapkričio 26 d. 13 val. Vilniaus miesto savivaldybėje (registruotis galite tuo pačiu el.pašto adresu), kur dalyvaus miesto poliklinikos, ligoninės, nevyriausybinės organizacijos, policija, mokslininkai, sveikatos politiką formuojančios institucijos ir atsakingos partijos.
Mykolas Majauskas yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys
