Tik debatuose su opozicija Lietuvos ekonomika keistai ištrūksta iš „pasaulinio konteksto“, opozicijai (socialdemokratams) tvirtinant, kad naujajai Vyriausybei Lietuvos ekonomika perduota su pliuso ženklu, o naujajai daugumai atkertant, kad socialdemokratų mažumos Vyriausybė meluojanti – „Sodros“ biudžeto skylė, įvairios kitos neišmokos tai liudijančios akivaizdžiai. Viešajai sąmonei taip ir neaiškus lieka klausimas, kada ir kaip susidarė tas 5 mlrd. litų mūsų biudžeto deficitas ir kas už tai atsakingas. Dar gruodžio pradžioje apie krizę ne tik Lietuvoje, bet ir gretimose Lenkijoje, Latvijoje kalbėta kaip apie galimybę. Vis realesnė ji darėsi taip, kaip intensyviai naujoji Vyriausybė konstravo savo programą, iš normalios tolydžio mutuojančią į antikrizinę.
Norėdami bent apytikriai susigaudyti šiame chaose, išdėstykime visus mūsų situaciją lemiančius veiksnius atskirai. Jų trys: pasaulio finansų krizė, lėtėjanti Lietuvos nacionalinė ekonomika ir – trečia – naujosios mūsų Vyriausybės realūs veiksmai.
Norėdami bent apytikriai susigaudyti šiame chaose, išdėstykime visus mūsų situaciją lemiančius veiksnius atskirai. Jų trys: pasaulio finansų krizė, lėtėjanti Lietuvos nacionalinė ekonomika ir – trečia – naujosios mūsų Vyriausybės realūs veiksmai.
Ne tik finansų krizė
Galima buvo suprasti JAV eksprezidentą George'ą W.Bushą, kodėl jis kalbėjo apie pasaulio finansų tvarkymą tik griežtinant bankų buhalterinę apskaitą ir kontrolę: jo krizių prevencijos instrumentarijuje kitų priemonių ir nėra, nes tris laisvosios rinkos banginius – laisvąją gamybą, laisvą prekybą ir laisvą finansų apyvartą – laiko esant nejudinamus. Suprantama buvo ir ši JAV eksprezidento pozicija: „banginiai“ negali būti judinami, nes ant jų stovi visas JAV ekonomikos dangoraižis, o jų sveikata JAV rūpinasi nesidrovėdama ir karinių priemonių.
Galima suprasti ne tik JAV, bet ir kitų G-20 pasitarimo dalyvių susirūpinimą dėl trijų ištikimiausių JAV pagalbininkų – Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio prekybos organizacijos – likimo: niekam ne paslaptis, kad jų veikla labai dažnai nesutapdavo su nacionalinių valstybių interesais, o ne vienu atveju kai kurios iš jų, pavyzdžiui, TVF, buvo priverstos skubiai retiruotis. Nenuostabu, kad G-20 gana vieningai nutarė šias tarptautines organizacijas smarkiai reformuoti.
Niekam nesukėlė abejonių pirmąsyk tokiu lygiu suformuluota tezė, kad laisvoji rinka yra pernelyg laisva ir turi būti reguliuojama. Nors Vašingtono dvidešimtukas apsiribojo pusiau juokais, kad reguliavimą, matyt, teks pavesti Kinijai, tačiau už viso to slypėjo vienas didelis nerimas: spekuliacinis kapitalizmas priėjo ribas, laukinio liberalizmo ideologija turėjo pripažinti savo praktinį fiasko, kaip ir „pertvarką“ 1985 metais paskelbusi komunizmo ideologija, todėl XXI amžiaus kapitalizmo modelis dabar yra atviras dienotvarkės klausimas. Prancūzijos prezidentas, imdamasis lyderio vaidmens, pakvietė prancūzus parodyti, kaip tokias ir panašias problemas moka spręsti Prancūzija, šitaip tyliai suformuluodamas pagrindinę tezę: alternatyva nuo godulio ir nebaudžiamumo išprotėjusiai „laisvajai rinkai“ yra nacionalinės valstybės ekonomika – už savo žemėje kaip vienintelėje gyventi tinkamoje teritorijoje atsakingos homogeniškos teisinės bendruomenės ekonomika.
Kaip ir visi nauji fundamentalieji atsakymai, šis iš pradžių bus skandinamas pašaliniuose triukšmuose Lietuvoje – bent kol kas – tobuliausia.
Ką daro Lietuvos Vyriausybė
Sakoma: ji kuria antikrizinį planą ir jam įgyvendinti būtiną 2009 metų biudžetą. Todėl būtina sumažinti įvairias išmokas ir pakelti mokesčius – dėl to mes visi turėsime „susiveržti diržus“.
Kokias išmokas mažinti užsimojo Vyriausybė? Klaikoka, tačiau tiesa: išlaidas šeimai remti, švietimui, mokslui, kultūrai, žemės ūkiui – toms sritims, kurios Vakarų civilizacijos erdvėje yra prioritetinės valstybės rūpesčių rejestruose, tos, dėl kurių apskritai europietiškosios valstybės ir kuriamos!
Kadangi biudžetinių išmokų „sutrumpinimas“ valstybės buhalterių netenkina, buvo pasiūlyta įvesti 19 proc. PVM mokestį. Turto mokesčio įvesti esą netikslinga, nes daugiau kaip milijono litų vertės turtą teturį 4084 žmonės ir 1 proc. nuo jo teduotų 64 mln. litų, o 1 proc. PVM visiems sudaro 600 mln. litų. Apie progresinius mokesčius nė neužsiminta.
Šių ir panašių samprotavimų strategija aiški: biudžeto skylių lopymą užkrauti ant eilinių mokesčių mokėtojų pečių.
O jeigu išeitume už šio diskusijų rato?
Ne vieną kartą viešai pripažinta, kad beveik pusės valstybės biudžeto apimties lėšos Lietuvoje funkcionuoja neapskaitomos – kaip pilkoji ar juodoji ekonomika. Gana gerai valstybės pareigūnams žinomos ir jos egzistavimo formos. Tačiau, sakoma, tų lėšų greitai nepaimsi, o „skylei“ jų reikia tuoj pat, kitaip, kaip grūmoja Dalia Grybauskaitė, bus blogai.
Užsienio bankai, užvaldę visą lito aptarnavimo Lietuvoje erdvę, kasmet išsiveža keletą milijardų neapmokestinto pelno. Bet! Sakoma – tokios jų atėjimo į Lietuvą sąlygos. Su „savo“ pelnu jie gali elgtis kaip tinkami. Nenuostabu, kad su pirmuoju finansiniu nerimu iš Lietuvos buvo nutekinti 2 mlrd. litų Švedijos bankų sistemai stiprinti. 3 mlrd. litų buvo išduota sunerimusiems indėlininkams. Tiesa, paskui Švedija gražią sumelę mestelėjo Latvijos finansų sistemai stabilizuoti, nes bankininkystės sektorius ir ten dominuojamas švedų. Broliška pagalba, taip sakant. Ir dar viena (ar ta pati?) „skylė“ mūsų finansų buhalterijoje?
Išvada, kurią galima pasidaryti žvelgiant į visą Lietuvos gyvenimą, ne tik į mokesčių mokėtojų engimo galimybių gausinimą, viena: ne mokesčių mokėtojai, o jų nemokėtojai sukūrė biudžeto skyles, tačiau ši Vyriausybė, kaip ir visos iki šiol, nė nemano judinti suklostytų santykių ir visą finansų „sureguliavimo“ naštą krauna ant piliečių, šitaip ir toliau juos skurdindama, varydama iš Lietuvos ir paprasčiausiai niekindama bei naikindama.
Ekonomikos nuosmukis negali neslinkti į Lietuvą, nes ji labiau negu bet kada anksčiau susijusi su pasauline, bent jau Europos, ekonomika.
Niekaip netelpa galvon, kad tie 5 mlrd. litų yra tas tikslas, tas nepajudinamas siekinys, dėl kurio būtų galima žlugdyti patentininkų kultivuojamą smulkųjį verslą, griauti visus Lietuvos žemėn beįsikimbančius ūkius, žlugdyti kultūros projektus, nebepasiekiamos prabangos daiktais daryti knygas ir pan.
O tuo pat metu nenaikinti aiškiai nereikalingų išlaidų (pavyzdžiui, išlaidų valdžios įstaigų remontui, ministerijų savireklamai žiniasklaidoje ir pan.), dar kartą praeiti pro progresinius mokesčius, „pilkąjį biudžetą“ ir pan. Pernelyg ryškūs tie nutylėjimai, kad juos būtų galima nutylėti, palyginti su ta aistra, su kuria užsimota „išmušti“ 5 mlrd. iš eilinių mokesčių mokėtojų.
Ekonomikos nuosmukis negali neslinkti į Lietuvą, nes ji labiau negu bet kada anksčiau susijusi su pasauline, bent jau Europos, ekonomika. Tas pats ir su finansais. Tačiau ar būtent lėtėjanti pasaulio ekonomika buvo bankų tarpusavio nepasitikėjimo priežastis, ar naujosios Vyriausybės diskusijos apie galimą mūsų finansinį susivaržymą? Konkrečiau: kas sustabdė tarpbankines operacijas ir kreditus Lietuvos įmonėms, dabar jau beveik masiškai stabdančioms gamybą būtent dėl apyvartinių lėšų stygiaus?
Kas glūdi biudžeto pamatų tyloje
Atsakymas daugiau nei akivaizdus: „Leo LT“. Tų 4084 „apmokestinti nevertų“ milijonierių skaičiuje – „Vilniaus dešimtukas“ bei aplink juos susispietę bendražygiai, ir liesdami juos, anot finansų ministro Algirdo Šemetos, „tikrai nieko nelaimėtume“. Sunkiai įsivaizduojama, kokia jėga galėtų priversti IAE bloką „pradėti nuo nulio“: tai reikštų ne tik naujus milijardinius valstybės nuostolius, bet ir vilties, kad IAE bus kada nors atnaujinta, atsisakymą! – viskas būtų per vėlu.
Štai kodėl „Leo LT“ kūrėjas Gediminas Kirkilas ir socialdemokratai ramūs: už jų nepajudinama ir finansinė, ir politinė tvirtovė.
Kaip tik dėl to konservatoriai labai neramūs. Jie puikiai supranta, kad IAE yra „amžiaus projektas“ ir tai – socialdemokratų politinė atrama, kurią reikia priimti ir kaip ekonominį, ir kaip politinį Lietuvos tolesnio gyvenimo atskaitos tašką. Kas lieka?
Už „Leo LT“ tiesioginės galios zonos dar lieka šios Vyriausybės neapmokestintieji milijonieriai bei nekontroliuojami užsienio bankai. Pakankamai pajėgios rėmimo grupės Andriui Kubiliui gal ir nepavyks sutelkti gana greitai (beprincipis biudžeto konstravimo procesas liudija, kad tas darbas tikrai sunkus), bet sąlygos „sutelkimui“ rengiamos sėkmingai – naujosios mokesčių politikos, galima sakyti, sunaikinama vidutinio verslo klasė, dėl ko ir su „oligarchais“ bendrauti politinėmis priemonėmis bus daug lengviau. Bankų dispozicijoje jau šiandien ir nebeišsimokamas nekilnojamasis turtas, ir netrukus laisvai supirkinėsima žemė, net ir studentai, numatant nebeskirti valstybės palaikymo, atiduodami į ilgalaikę bankų priklausomybę. Taigi konservatorių finansinė padėtis nėra beviltiška – galimų rėmėjų yra.
Bergždžia būtų spėlioti, kiek užtruks ši politinių šachmatų partija. Kad joje pralaimėjusiųjų nebus, parodė viena LTV „Versijų“ laida: premjeras A.Kubilius opozicijos lyderį G.Kirkilą jau dabar laikė esant vienodai atsakingu už valstybės likimą ir kvietė geranoriškai bendradarbiauti; opozicijos lyderis, kaip ir dera faktiniam padėties šeimininkui, kukliai nutylėdamas nuoskaudas dėl premjero stuksenimo į „smunkančios ekonomikos“ gumbą, nesišiaušė dėl šio savo trumpalaikio vaidmens, nes santykius nuo šiolei ir konservatoriams, ir socialdemokratams reikės palaikyti gerus. Abu puikiai suprato, jog tobulas įspėjimas, į Seimą pasiųstas tokiu gražiu būriu šoumenų, jiems reiškia viena: arba jūs, berniukai, su mumis, arba mes štai šitaip – be jūsų. Smagiai ir sparčiai. Abu lyderiai ne pirmamečiai politiniai artojai, ir be žodžių sakė vienas kitam: esant reikalui, bus galimi ne tik tarppartiniai, bet ir nacionaliniai susitarimai. Pagaliau koks skirtumas, kaip vadinsis partijos 2012 metų Seime – ir socialdemokratai, ir konservatoriai tuo metu bus dar aiškesni liberalai, o Rūtai Rutkelytei su Kęstučiu Glavecku taip pat liks dar mažiau problemų. Liberalų partijų Seime taip pat nebereikės, kaip šiame nebereikia socialliberalų ar „pilietininkų“. Dvipartinė sistema, elito galios įtvirtinimo būdas, viso šito Lietuvos ekonomine krize vadinamo chaoso politinis tikslas, bus įgyvendinta tvirtai ir galutinai, nes abi „konkuruojančios“ partijos tuo metu jau bus finansuojamos to paties mūsų laisvosios rinkos giganto – „Leo LT“. A.Kubiliui ir G.Kirkilui liks tik pakaitomis realizuoti Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano pradėtąjį rinkos fundamentalizmą, apie ką A.Kubilius taip pat jau pranešė.
Aš klystu?
Labai to norėčiau. Bet nesitikiu. Neleidžia faktai.
