VSD informaciją apie šalies valdžios korupciją ir parsidavėliškumą kaupia tik vidaus naudojimui ir rašo pažymas, kurias perduoda iš kabineto į kabinetą. Net su slapta informacija turintys teisę dirbti parlamentarai negali susipažinti su paslapčių aruodais. Vis ko nors pritrūksta – tai ne taip paprašo, tai tvarka nenustatyta, tai įstatymai (kaip po kelerių metų paaiškėja) ne visai tobuli.
Generalinė prokuratūra yra nepriklausoma, kai jos prašoma ištirti viešą, sistemingą ir aršų žuvusio pareigūno (ir dar žmogaus) šmeižimą. Tokius prašymus ji atmeta kaip neteisėtą politinį spaudimą ir mojuoja nepriklausomybės vėliava. Tą patį daro, kai gatvėse šaudomi žmonės ir prievartaujami vaikai, o visa žiniasklaida „slaptas“ aplaidumo ir išsidirbinėjimo aplinkybes aprašo su pikantiškiausiomis detalėmis.
„Teisėsauga viską žino“, – apie garsųjį tuziną pažymų porino nepriklausomas generolas Povilas, rodydamas pirštu į pažymas peržiūrėjusią ir nieko įdomaus jose neaptikusią nepriklausomą Generalinę prokuratūrą. Tikrai žino. Kaip žinojo „slaptą operatyvinę informaciją“ apie legaliai ginkluotą Drąsių Kedį ir jo oficialius skundus dėl galimo nusikaltimo, kuris į linčą pastūmėtų daugelį visai normalių piliečių. Ta pati teisėsauga viską žinojo ir matė, kai buvo vykdoma „Leo LT“ afera. Labai nepriklausoma prokuratūra labai nepriklausomo generalinio jos vadovo lūpomis tuomet labai nepriklausomai pareiškė negalinti ginti viešojo intereso, nes pats Seimas dalyvavo palaiminant didelę vagystę.
Taip ir yra dėl tos nepriklausomybės – kai patogu – prisidengiame, kai pavojinga – pamirštame ir tampame labai drausmingi bei subordinuoti.
Aptarinėti šiuos viražus jau net nuobodu. Ko norėti iš keptuves už kelnių amžinai „dėl visa ko“ užsikišusių prokurorų, jei juos kontroliuoti įgaliotame parlamente yra ne toks jau mažas panašią savisaugą skatinančių politikų būrys. „Tvarkinga ir teisinga“ frakcija, garsėjanti gebėjimu kepti interpeliacijas konvejeriu, jau ne pirmą kartą ūmai tampa labai naivi arba labai giliamintė. Ko tik dėl prokuratūros pastarųjų metų žygdarbių neapkaltino šios partijos kalbėtojai, gindami labai nepriklausomą Algimantą Valantiną nuo „politinio susidorojimo“. Kaltas liko ir Mykolo Romerio universitetas, kuris neparengė pakankamai gerų specialistų, ir Vyriausybė, kuri esą nuskriaudė pinigais, ir šiaip gaivalas žaviai nuasmenintu bei nepakaltinamu pavadinimu – „sistema“.
Rusų klasiko Michailo Bulgakovo personažas – profesorius Preobraženskis – taikliai apibūdino panašų gaivalą visuotinai žinomu, bet nieko nesakančiu vardu – „suirutė“. Šis padaras neva tyčia gadino kraują bolševikų „karinio komunizmo“ statytojams ir kitiems pasipainiojusiems eksperimento dalyviams. „Kas ta suirutė? Ragana su lazda, kuri užgesino visas lempas? Jei aš savo tualete imsiu tris kartus per dieną šlapintis pro šalį – mano tualetą ištiks suirutė“, – paprastai paaiškino profesorius.
„Tvarkingi ir teisingi“ politikai, anksčiau gynę nepriklausomą generolą Povilą, o dabar ginantys nepriklausomą prokurorą, „sistemą“ aiškiai įsivaizduoja kaip irgi nepriklausomą raganą su lazda. Tiksliau apsimeta įsivaizduojantys, kad nesupranta institucijos vadovo atsakomybės. Apsimeta nesuprantą, kad valstybės institucijomis nepasitikintys žmonės ima nepasitikėti ir pačia valstybe. Apsimeta nesuprantą, kad demokratinėje visuomenėje pasitikėjimas ir atsakomybė yra pagrindinės sistemos efektyvumo sąlygos.
Kodėl teigiu, kad apsimeta? Todėl, kad patys prisipažįsta, kai aiškina labiausiai bijantys, jog į pakeisto VSD vadovo vietą konservatoriai arba kokie kiti negeri oponentai „pastatys savus“. Kadaise žadėjusio, jog „tvarka bus“ politiko įkurta partija mano, kad negalima keisti net ir labiausiai susikompromitavusio institucijos vadovo tol, kol į valdžią neateis ji pati. Kadangi tai, atrodo, įvyks nelabai greitai, ji toliau kovos su „sistema“, bet ne su ją valdančiais personažais. Lips į tribūnas, kels dvasingai išsprogintas akis į dangų ir aiškins, kad „pakeitus vadovą niekas nepasikeis“, o sistemą pakeisti galima tik išrenkant „tvarkingus ir teisingus“. O jei neišrenkame, tai patys esame kalti. Joks „sistemos“ sraigtelis – Algiukas ar Poviliukas – juk nekaltas, kad netvarkingai ir neteisingai balsuojame. Kol neišmoksime teisingumo ir tvarkos – sistema veiks (kaip anksčiau), o partija su ja kovos. Tokia, matyt, yra jos politikų paskirtis, vizija, gyvenimo prasmė ir pašaukimas. Jei kas netyčia pakeis, reformuos ar pagerins sistemą be jų – ką gi vargšai bedarys?
